Nuo 2004 m. iš Lietuvos emigravo beveik 280 tūkst. žmonių. Apskaičiuoti, kokį nuostolį dėl to patyrė valstybė – beveik neįmanoma, tačiau sumažėjęs vartotojų skaičius tikrai ženkliai sumažino mūsų vidaus paklausą.
Pavasario pabaigoje pristatydamas 2013 m. Lietuvos ekonomikos apžvalgą Lietuvos bankas teigė, kad lėtėjant išskirtiniam eksporto augimui šalies ūkio plėtra labiau priklausys nuo vidaus paklausos. Centrinio banko išplatintame pranešime spaudai rašoma: „Mažiau kylančios kainos ir didesnis darbo užmokestis leidžia prognozuoti augsiančią vidaus paklausą, kuri artimiausiu metu bus svarbus ekonomikos augimo veiksnys“.
Maža vidaus rinkos paklausa šiuo metu yra bene didžiausia Lietuvos ekonomikos problema.
Žinoma, pastaraisiais metais sparčią plėtrą demonstravę eksportuotojai problemą iš dalies sprendžia, tačiau Lietuvoje taip pat yra daug įmonių, kurios savo prekes ir paslaugas parduoda tik vietinėje rinkoje.
Būtent tokių įmonių darbuotojai gauna mažiausius atlyginimus, tačiau darbdaviai ir negali mokėti didesnių, nes dėl mažos vidaus paklausos niekas neperka jų produkcijos.
Aišku, darbuotojai mažais atlyginimais nėra patenkinti. Kokį sprendimą tada jie priima? Emigraciją, kuri toliau mažina vidaus paklausą ir neleidžia darbdaviams mokėti didesnių atlyginimų.
Tokį užburtą atlyginimų-paklausos ratą iš vietos kartais paklibina tik eksportuojančios įmonės ir jų didesnius atlyginimus gaunantys darbuotojai.
Emigracija – ne priežastis, o pasekmė
Kai kas mėgsta emigrantams prikišti, esą šie nėra Lietuvos patriotai, nes vos pamatę, kad gėrybių aruodas tėvynėje išsemtas, išvažiuoja kitur.
Tai ne visai tiesa. Daugelis emigraciją pasirinkusių tautiečių išvyksta, nes tiesiog negali išgyventi, nemato perspektyvų arba nebeištveria nesąžiningų žaidimo, vadinamo Lietuvos ekonomika, taisyklių.
Ypač skaudi yra išsilavinusių žmonių emigracija, kuri sukuria tam tikrų kvalifikuotų specialistų trūkumą, o jų ieškantys priversti vis dažniau kalbėti apie imigraciją.
Ekonomistė Aušra Maldeikienė mano, kad didžiulės emigracijos priežastys slypi sprendimuose priimtuose nepriklausomybės pradžioje, tai - laisvos kainos ir privatizacija.
Tada pradėta žemės reforma ir dauguma žmonių gavo po 3 hektarus žemės, tačiau jie liko be jokios apsaugos ir paramos. Anot ekonomistės, jie neišvengiamai bankrutavo net nepradėję rimčiau dirbti ir migravo į miestus.
Ten jie irgi nerado normalaus darbo, nes pramonėje pranašesni buvo ne tie, kurie dirbo eksportuodami, o tie, kurie buvo arčiau valstybės kišenės dėl politinių ar ideologinių priežasčių ir apsukriau privatizavo. Tačiau tai - tik dalis paveikslo.
„Kadangi ūkis nekuria santaupų srauto, investicijos daromos skolintais pinigais. Bankai skatinami teikti visokius vartojimo ir būsto kreditus, kad visokie statytojai turėtų kam iškišti savo pervertintus namus ar dideliuose prastos architektūros angaruose grėsmingais vardais įpirštų iki klaikumo pabrangusias morkas. Galiausiai namų ūkiai ir smulkus verslas krinta prislėgti daugeliui nepakeliamos skolų naštos“, – portalui lrytas.lt sakė A. Maldeikienė.
Jos manymu, dėl visų šių priežasčių žmonės ir palieka savo šalį, protų nutekėjimas auga.
Vidaus paklausą lemia ne tik vartotojų skaičius
SEB banko vyriausioji analitikė Vilija Tauraitė pažymėjo, kad pagrindiniai vartojimo augimo veiksniai yra trys. Be vartotojų skaičiaus, taip pat jį veikia perkamosios galios pokyčiai ir lūkesčiai dėl ateities.
Nors gyventojų Lietuvoje mažėja, kiti du rodikliai auga. Perkamoji galia po ketverių metų pertraukos 2013 m. pavasarį pradėjo augti paspartėjus darbo užmokesčio augimui ir atslūgus infliacijai. V. Tauraitė sakė, kad šiuo metu tai yra pagrindinis vartojimo augimą skatinantis veiksnys.
Lūkesčiai šiemet taip pat gerėjo ir prisidėjo prie vartojimo pagyvėjimo.
Vidaus paklausai, be namų ūkių vartojimo, priskiriamos ir įmonių investicijos bei vyriausybės vartojimas. Investicijos pirmiausiai priklauso nuo įmonės finansinės padėties ir ateities lūkesčių. Pokriziniu laikotarpiu verslininkai laikėsi atsargios pozicijos, ir investicijos Lietuvoje buvo smarkiai suvaržytos, siekiant neužbėgti ekonomikos atsigavimui už akių.
SEB atstovė galvoja, kad šiuo atžvilgiu 2013 m. gali tapti lūžio tašku, nuo kurio investicijos pradės kilti, gerėjant lūkesčiams. Tvirtesnė šalies ekonomikos padėtis leidžia nuosaikiai didinti ir vyriausybės išlaidas, tačiau, siekiant laikytis fiskalinės drausmės, nutrūkti nuo grandinės negalima.
Problemos nemato
Tuo metu „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis portalui lrytas.lt teigė, kad sutelkiant perteklinį dėmesį į vidaus vartojimo skatinimą, kaip rodo mūsų pačių istorija, gali vesti prie išbalansuotų valstybės finansų ir netvaraus, vien paskolomis grįsto gyventojų vartojimo augimo.
Jo galva, visuomenėje vyrauja klaidinga nuomonė, kad vidaus vartojimo augimas savaime yra kažkokia siekiamybė, jį reikia skatinti ekonominės politikos priemonėmis. Tačiau valdžia pirmiausia turi siekti pilno užimtumo ir žemo nedarbo lygio, aukšto pajamų lygio, ir pajamas atitinkančio gyventojų vartojimo lygio.
N. Mačiulis taip pat labai nesureikšmino emigracijos įtakos vidaus paklausai. Jis pastebėjo, kad emigrantai dažnai grįžta atostogų, leidžia pinigus Lietuvoje, siunčia perlaidas artimiesiems, siekiančias iki 5 proc. BVP per metus.
Tiesa, jis pripažino, jog tik į vidaus rinką orientuotuose paslaugų sektoriuose nepakankama vidaus paklausa yra vienas iš darbo užmokesčio augimą slopinančių veiksnių.
Galų gale, darbdavių mokamas atlyginimas priklauso ne nuo vidaus paklausos, o nuo įmonių produktyvumo, kurį lemia daugybė veiksnių - darbuotojų kompetencija, investicijos į įrengimus, inovacijos, procesų organizavimo efektyvumas, bendra verslo reguliavimo, mokesčių ir politinė aplinka.
„Lietuvos ekonomikos plėtra yra ir bus pagrįsta eksportu - nuo to niekur nepabėgsime“, – sakė N. Mačiulis.
Eksportuosime, kaip Honkongas ar Singapūras?
Ekonomistas, kaip pavyzdžius nurodė kitas mažas valstybes su nuolat mažėjančiu gyventojų skaičiumi. Airijoje ir Liuksemburge eksportas sudaro daugiau nei 100 proc. BVP. Honkonge, Singapūre ir kai kuriose kitose Pietryčių Azijos valstybėse eksportas sudaro daugiau nei 200 procentų.
Lietuvoje šis rodiklis kol kas siekia vos 80 proc., taigi potencialo augimui ir tobulėjimui, norint tapti pažangia ir konkurencinga pasaulio valstybe, yra labai daug.
Tiesiog svarbu, kad eksportas būtų tinkamai diversifikuotas: šalyje būtų gaminamos įvairi produkcija ir parduodama skirtinguose pasaulio regionuose. Tuomet šalis nebus labai pažeidžiama, jei vienas ar kitas pasaulio regionas atsidurs recesijoje.
N. Mačiulis atkreipė dėmesį į tai, kad šiuo metu labiausiai pažeistos euro zonos valstybės yra tos, kurių ekonomika yra orientuota į vidaus rinką - Graikija (eksporto ir BVP santykis 27 proc.), Italija (30 proc.), Portugalija (39 proc.).
Sprendimų yra, tačiau sunku įsivaizduoti jų įgyvendinimą
A. Maldeikienė mažą vidaus paklausą, o kartu ir emigraciją, spręsti siūlo tokiais būdais:
1. Atimti paramą ir valstybės užsakymus iš tokių įmonių, kurios darbuotojams nemoka vidutinio savo srities atlyginimo.
2. Įvykdyti sparčią ir greitą mokesčių reformą, kai nustatomas bent 12-13 tūkst. Lt neapmokestinamas metinių pajamų minimumas.
3. Grąžinti jaunoms šeimoms būsto paskolos palūkanų lengvatą pirmam ir vieninteliam būstui.
4. Jaunos šeimos turi gauti valstybės garantijas būsto paskolai banke.
5. Municipalinio būsto statyba – jauni žmonės galėtų gauti valstybės būstą už stabilų nuomos mokestį (tai taip pat stabilizuotų nuomos rinką).
6. Įmonės, kurių darbuotojai gauna socialinę paramą dirbdami visą etatą nuolat, tiesiog prievartiniu būdu turi būti stumiamos iš rinkos ir naikinamos (beje, taip darė Japonija, Taivanas, Pietų Korėja, dabar – Kinija).
Ekonomistė pesimistiškai apibendrino situaciją – esą mes pralošėme besivystančiai rinkai pritaikę išsivysčiusių valstybių plėtros modelį. Modelis, kai praturtėję dalijasi, neveikia net išsivysčiusiose ekonomikose. Kylančiame mūsų šalies ūkyje tai, anot A. Maldeikienės, yra nesąmonė.
