Indėlių draudimo fondo, kuriame dirba 16 žmonių, vadovė
interviu BNS teigė, kad „Snoro“ turto pardavimo procesai sėkmingai
tęsiami ir dar šiemet gali būti apsispręsta dėl maždaug 2,6
mlrd. litų vertės banko paskolų portfelio likimo - ar jis liks
„Snoro“ bankroto administratoriaus dispozicijoje, ar visas arba
dalimis bus parduodamas. A. Mažintienės teigimu, kreditorių
komitetui pavyko smarkiai sumažinti Neilo Cooperio komandos išlaidas, o ateityje jų dydį svarstoma susieti
su veiklos efektyvumu.
Draudimo specialistė, Vilniaus Gedimino technikos universitete
dėstanti A. Mažintienė Indėlių draudimo fondui nuolat vadovauja
nuo 2012 metų lapkričio 27 dienos.
- Kaip Jūs manote, kokia bus antrą Indėlių draudimo fondo vietą kreditorių eilėje patvirtinusio Konstitucinio Teismo sprendimo įtaka, pirmiausiai „Snoro“ bankroto procesui?
- Konstitucinio Teismo sprendimas šiandien turi labai didelę
reikšmę tiek visai visuomenei, tiek Indėlių draudimo fondui.
Pirmas dalykas, kuris, mano manymu, yra pats svarbiausias, yra tai,
kad pinigai, kurie gauti iš banko „Snoras“ turto realizavimo, bus
grąžinti ten, kur jiems ir priklauso - į valstybės biudžetą.
Žinome, kokia yra valstybės skola ir grąžinus bent 1 mlrd. litų,
tai jau sudarys apie 2 proc. visos valstybės skolos. Tai būtų labai
didžiulė įtaka, ir Indėlių draudimo fondo misija yra užtikrinti,
kad tie pinigai kuo greičiau ir kuo saugiau sugrįžtų į valstybės
biudžetą.
Antras dalykas, kad kuo greičiau mes grąžinsime pinigus, tuo
greičiau bus sumažinta finansinė našta mokesčių mokėtojams,
todėl kad vėlgi, mes buvome pasiskolinę pinigus iš valstybės, tai
yra iš Finansų ministerijos, nes Indėlių draudimo fonde surinktų
įmokų nepakako „Snoro“ indėlininkų kompensacijoms. Reiškia, kad
kai mes pasiskoliname pinigus iš Finansų ministerijos, ta pati
mokesčių mokėtojų našta atsiranda tada, kai jie turi prisidėti
prie skolos grąžinimo. Jie grąžina ją tol, kol neįsijungiame
mes.
Konstitucinio Teismui pateikus išaiškinimą dėl kreditorių
eiliškumo, aš galiu spėti, kad gali atsirasti nepasitenkinimų, kad
gali būti bandymų vilkinti teismų sprendimus. Tačiau niekaip
nesuprantu, jeigu taip įvyktų, kas iš to laimėtų? Visuomenė
tikrai nelaimėtų, nes turėtų toliau savo lėšomis prisidėti prie
skolos mažinimo ir laukti, kol mes galėsime atgauti pinigus iš
„Snoro“ ir atiduoti Finansų ministerijai. Pliusų šitame dalyke aš
nematau.
Konstitucinio Teismo išaiškinimas yra vienas ir vienintelis,
aiškiai pasakantis, kurioje eilėje mes turime likti ir eilė
nepasikeis. Reikia būti realistais ir situaciją vertinti realiai.
Aš, aišku suprantu, kad su tokiu Konstitucinio Teismo sprendimu, kai
Indėlių draudimo fondas lieka antroje vietoje, kurioje ir buvo,
reiškia, kad tikrai nemaža dalis pinigų sugrįš į fondo
sąskaitą ir ją reikės pervesti paskolos dengimui. Noriu
pabrėžti, kad Indėlių draudimo fondo misija yra šiuos pinigus
išsaugoti ir visus sugrąžinti tiesiai į valstybės biudžetą, kad
nenutekėtų nė vienas litas.
Tai yra vienintelis kelias, kurį mes šiandien matome. Taip
prisidėtume prie valstybės skolos ir mokesčių mokėtojų naštos
mažinimo. Tuo labiau, tai yra labai svarbu, kai mes siekiame nuo 2015
metų įstoti į euro zoną. Vienas iš Mastrichto kriterijų yra
susijęs su viešųjų finansų deficito suvaldymu. Tai yra
tiesioginė galimybė prisidėti prie pozityvios šio rodiklio
reikšmės.
- Jūsų vertinimu, kokią dalį „Snoro“ turto yra realu atgauti pinigais?
- Sunku vertinti, galbūt galima tikėtis apie 4 mlrd. litų.
Tačiau reikia nepamiršti, kad vyksta teisminiai ginčai tiek
Lietuvoje, tiek užsienyje ir jeigu ten dar bus priteista, galbūt
suma viršytų 4 mlrd. litų. Tačiau mes turime suvokti ir tai, kad
visos sumos atgauti neįmanoma, nes bankui bankroto byla buvo iškelta
ne veltui, o remiantis faktais, kad įsipareigojimams padengti
trūksta turto.
Toks faktas rodo, kad pinigai buvo galimai padėti kitur, negu
privalėjo būti padėti. Tikėtis, kad bus susigrąžintas visas
turtas, būtų naivu. Statistiškai iš Lietuvoje bankrutavusių
įmonių yra susigrąžinama iki 20 proc. viso kreditorinio
reikalavimo - viso bankroto proceso metu.
Praėjo dveji metai nuo banko „Snoras“ bankroto ir mes jau esame
susigrąžinę 23 proc., arba beveik 1,5 mlrd. litų į banko „Snoras“
sąskaitą, tik tiek, kad negalėjome skubiai padengti Indėlių
draudimo fondo įsipareigojimo Finansų ministerijai ir gyventojams,
laukiant Konstitucinio Teismo išaiškinimo, kurioje kreditorių
eilės vietoje mes turime būti. Jeigu to nebūtų, mes būtume seniai
grąžinę tuos pinigus ir Indėlių draudimo fondo skola Finansų
ministerijai būtų sumažėjusi apie 70 proc., didelę dalį naštos
nuo mokesčių mokėtojų būtume nuėmę. Tikiuosi, kad žmonės yra
sąmoningi ir supras, kad geriau kuo greičiau sugrąžinti tuos
pinigus į biudžetą.
- Kada tai gali įvykti?
- Tai bus tam tikra procedūra. Konstitucinis Teismas pateikė
išaiškinimą, dabar Vilniaus apygardos teismas šiuo pagrindu turi
priimti sprendimą dėl Indėlių draudimo fondo eilės. Aš labai
tikiuosi, kad artimiausią mėnesį toks sprendimas gali būti
priimtas. Kai jis bus priimtas ir jeigu niekas jo neapskųstų, tuomet
kreditorių komitete priimtume sprendimą tenkinti antros eilės
kreditorinį reikalavimą ir po to galima būtų tai iš karto
padaryti. Kalbu su prielaida, kad žmonės yra sąmoningi ir nedarys
tokių keistų žingsnių.
- Kaip vyksta „Snoro“ turto pardavimas: “Snoro lizingo“, „Finastos“, „Lietuvos ryto“ akcijų paketo?
- Dėl „Snoro lizingo“ yra gautas Konkurencijos tarybos leidimas
ir viskas krypsta sandorio užbaigimo link. Man atrodo, kad iki liepos
pabaigos už „Snoro lizingą“ turėtų būti pervesti pinigai. Manau,
kad tai yra beveik išspręstas klausimas.
Kalbant apie banką „Finasta“, turime gauti iš Lietuvos banko
sprendimą dėl potencialaus investuotojo, kuris jam yra pateikęs
dokumentus. Nepaisant to, šito banko įsigijime dalyvauja ne vienas
potencialus investuotojas, savo pasiūlymus yra pateikę šeši
investuotojai ir jie yra suskirstyti į eiles.
Dabar situacija tokia, kad „EurEst Capital“ yra pateikęs
dokumentus Lietuvos bankui, vyksta tikrinimo procedūra ir artimiausiu
metu laukiame Lietuvos banko sprendimo, ar šis potencialus
investuotojas yra tinkamas „Finastai“. Čia galimi du
scenarijai: Lietuvos bankas arba patvirtina potencialų
investuotoją, arba ne. Jeigu patvirtina, tuomet sandoris gali būti
tęsiamas, o jeigu ne, tuomet yra kiti potencialūs investuotojai,
kurie stovi eilėje, laukia ir, tikėtina, kad jie savo dokumentus
teiks Lietuvos bankui. (Lietuvos bankas "EurEst Capital prašymą atmetė. - Red.)
Tikėtina, kad tai užtruks laiko, tačiau čia vėlgi gali būti
aplinkybės, kurios nepriklauso nei nuo kreditorių komiteto, nei nuo
„Snoro“ bankroto administratoriaus komandos - tai išimtinai
potencialių investuotojų apsisprendimas. Aš tikiuosi, kad jie
būtų pateikti, tuomet vėl prasidėtų jų tikrinimas, kuris
užtruktų ne trumpiau kaip du mėnesius.
Su „Snoro“ bankroto administratoriumi esame sutarę, kad jis
ieško potencialių investuotojų į „Lietuvos rytą“ - noras ir
tikslas yra šiais metais turėti kažkokį rezultatą iš šias
akcijas valdančios įmonės „Snoras Media“ pardavimo. Kiek mums yra
žinoma, yra potencialių investuotojų, ir jie bus pristatyti
kreditorių komitetui. Vėliau, atsižvelgiant į pasiūlymus, bus
sudaryta jų eilė.
Potencialius investuotojus mes skirstome tik pagal ekonominį
naudingumą, nes esame kreditoriai, mums svarbi didžiausia kaina, nes
ji tenka maksimalaus kreditorinio reikalavimo tenkinimui. Grįžtant
prie banko „Finasta“, aš suprantu Lietuvos banką, kad jam
svarbiausia investuotojo patikimumas, taip kad šitoje vietoje
suveikia „keturių akių“ principas - vertinama tiek ekonominė nauda,
tiek patikimumas. Nemanau, kad Lietuvos bankas be argumentų, be
turimų galimybių ir įrankių, galėtų apie potencialų
investuotoją suformuoti neigiamą nuomonę.
- Dar viena svarbi „Snoro“ turto dalis yra paskolų portfelis. Koks jo likimas?
- Jis yra prižiūrimas ir valdomas - skaičiuojami atidėjiniai,
formuojama paskolų portfelio vertė. Iš tikrųjų grįžta paskolos,
kurioms sueina terminai, grįžta palūkanos už paskolas. Nemažai
darbo reikia įdėti su vadinamąja blogesnių paskolų portfelio
dalimi, čia reikia ir teisinių, ir antstolių paslaugų. Mūsų
tikslas yra realizuoti banko turtą taip, kad gautume maksimalią
naudą. Paskolų portfelis irgi yra banko turtas ir šitoje vietoje
mums yra labai svarbu apsispręsti ir susitarti, ko mes norime, nes
paskolų portfelis gali likti toliau valdomas „Snoro“ banke, tada mes
turime įvertinti, ar mums apsimoka, kad jis būtų valdomas bankroto
administratoriaus, nes dėl to yra patiriamos tam tikros išlaidos.
Reikia pamatuoti pajamų ir išlaidų santykį - apsimoka ar ne.
Antras variantas - galbūt galima galvoti apie tokio portfelio
pardavimą. Vėl reikia žiūrėti, kokie būtų kaštai ir pajamos,
ar apsimoka, kokia yra ekonominė nauda ir ieškoti būdų, kad
apsimokėtų dar labiau. Pavyzdžiui, gal neparduoti vienu metu viso
paskolų portfelio, o jį dalinti į dalis, į tam tikras kategorijas
ir pardavinėti ne vienai, o kelioms suinteresuotoms finansų
įstaigoms? Kol kas yra svarstymo stadija, tačiau manau, kad mes
turime apsispręsti dėl paskolų portfelio kreditorių komitete ir
kartu su bankroto administratoriumi dar šiais metais.
- Buvo reikšta nemažai nepasitenkinimo dėl „Snoro“ bankroto administratoriaus Neilo Cooperio veiklos išlaidų dydžio. Su kokiu biudžetu jis dirba dabar?
- Antram ketvirčiui nustatytas biudžetas buvo iki 4 mln. litų
mėnesiui - 20 proc. mažesnis negu pirmąjį ketvirtį. Galiu
pasakyti, kad faktiškai išnaudojama suma yra apie 2-3 mln. litų.
Aš jaučiu, kad bankroto administratorius suprato ir susikalbėjome,
kaip mes įsivaizduojame tolesnį „Snoro“ bankroto administravimą ir
kokiomis sąnaudomis.
Kai šios sąnaudos kreditorių komiteto dėka sumažėjo 70 proc.
nuo bankroto administratoriaus veiklos pradžios, ir manau, kad
tolesniuose procesuose mes surasime galimybių ir būdų dar
racionaliau panaudoti administratoriaus išlaidas. Racionaliai, tai
reiškia taip, kad bandysime susieti jo išlaidas galbūt su
procentiniu dydžiu nuo pajamų, gautų pardavus vieną ar kitą banko
turto objektą. Apie tai mes galvojame ir šiuo metu su kreditorių
komitetu dirbame su šiuo klausimu. Artimiausiu metu norėsime
pateikti tam tikrą mūsų išdirbtą variantą, kuriame bankroto
administratorius būtų tiesiogiai finansiškai atsakingas už
įkritusias pajamas.
- „Snoro“ žlugimas ir šio banko bankroto administravimas yra vienas brangiausių Lietuvoje. Jūsų nuomone, ar yra pakankamos kredito įstaigų įmokos į Indėlių draudimo fondą?
- Kalbėti apie kredito įstaigų įmokų padidinimą reikia labai
atsargiai. Mano nuomone, gali tekti suvienodinti draudimo įmokų
nustatymo principus tiek bankams, tiek ir kredito unijoms. Neatmetama
ir tarifų didinimo galimybė, tačiau pirmiausia Lietuvos bankas turi
įvertinti kredito įstaigų rinkos lūkesčius ir indėlių draudimo
galimybes.
Tikrai sutinku, kad pastaruoju metu padaugėjus kredito unijų
bankrotų, mes turbūt galėtume kalbėti apie kažkokį didesnį tos
ekonominės naudos padidėjimą kredito unijų atžvilgiu.
- Indėlių draudimo fondui išmokėjus išmokas dviejų bankų, kelių kredito unijų indėlininkams bei dar pasiskolinus, kada pats fondas atsigaus ir taps gyvybingas?
- Tai priklauso nuo kelių dalykų - nuo to, kaip sėkmingai mes
surinksime draudimo įmokas. Antras šaltinis - kaip bus realizuotas
bankrutavusių bankų turtas. Turime du šaltinius, tačiau dabar šie
pajamų šaltiniai keliauja ir paskolų, kurios buvo paimtos iš
Finansų ministerijos, grąžinimui. Mes tikrai matome, kad jeigu
Konstitucinio Teismo sprendimas įgyvendinimas nebus vilkinamas ir
procesas vyks taip sklandžiai, kaip tikimės, „Snoro“ paskola gali
būti padengta iki 2014 metų pabaigos, jos dalinį grąžinimą
pradedant dabar, nedelsiant.
Visų pinigų visi kreditoriai negali tikėtis atgauti, nes
„Snoro“ bankrotas buvo paskelbtas todėl, kad buvo nustatytas turto
trūkumas įsipareigojimams padengti, tai yra akivaizdu.
- Fondui vadovauti atėjote sudėtingu metu, bankrutuojant „Snoro“ bankui. Kokių pokyčių ėmėtės, kad fondo veikla būtų kuo efektyvesnė?
- Viską iš esmės pakeitėme, pradedant struktūra. Pakeitėme
ją, buvo priimti žmonės, profesionalai, kurie turi patirties
draudimo išmokų apskaičiavime, dirbant su juridiniais klausimais,
buvę bankininkai, auditoriai, draudikai. Mano tikslas buvo
pirmiausiai sustyguoti žmones. Nes nebus žmonių, nebus ir darbo.
Kadangi įkūrėme dar ir mokymų padalinį, žmonės pas mus yra
labai gerai paruošti, profesionalūs ir aš nesu girdėjusi
nusiskundimų iš interesantų, kad jiems nebuvo atsakyta į jų
pretenzijas ar nebuvo suteikta profesionali pagalba.
Manau, kad turėtume atlikti ir analitinį darbą, analizuoti,
stebėti bankų veiklos rodiklius, tendencijas, patys bandyti nuspėti
rizikas, grėsmes ir pasidalinti savo įžvalgomis su priežiūros
institucija.
*********
Lietuvoje indėlių draudimo sistema pradėjo veikti 1997 metais,
kaip gyventojų indėlių kredito įstaigose draudimas, o nuo 2002
metų vidurio pradėta drausti finansų įstaigų ir įmonių
įsipareigojimus investuotojams. Nuo indėlių draudimo sistemos
gyvavimo pradžios Lietuvoje žlugo septynios kredito įstaigos,
įskaitant Ūkio banką.
Indėlių draudimo fondas pervedė draudimo išmokas daugiau nei
387 tūkst. indėlininkų, jiems kompensuojama 4,113 mlrd. litų
prarastų indėlių (neįskaitant Ūkio banko indėlininkų).
Fondo paimtos paskolos, skirtos trijų kredito unijų, „Snoro“
indėlininkams ir Ūkio banko turto, teisių ir įsipareigojimų
perdavimo Šiaulių bankui finansavimui, birželio 30 dieną siekė
3,036 mlrd. litų. Fondas skolą Finansų ministerijai grąžinama ne
tik iš bankrutavusių įstaigų turto pardavimo, bet ir iš draudimo
įmokų, kurių kas mėnesį vidutiniškai sumokama po 14,6 mln.
litų. Preliminariais Indėlių draudimo fondo duomenimis, šiemet
pirmąjį pusmetį į Indėlių draudimo fondą sumokėtų draudimo
įmokų suma yra 87,849 mln. litų.
Šiemet sausį-birželį Indėlių draudimo fondas Finansų
ministerijai grąžino 61,7 mln. litų paskolos ir 7,27 mln. litų
palūkanų.
