„Jei verslininkas – tai sukčius ir vagis, jei ūkininkas – tai purvanagis, tepaluotas maitintojas. Tokį stereotipą seniai laikas pamiršti“, - sako žemės ūkio viceministras 44 metų Rytis Šatkauskas.
- Yra ūkininkų-milijonierių, yra po keletą dešimčių tūkstančių arų žemės valdančių bendrovių, yra bankrutuojančių žemės ūkio bendrovių ir žmonių trihektarininkų. Ir visus juos, metų metus nenulipdami nuo pjedestalo, atstovauja tie patys žmonės.
- Žemės ūkis taip pat yra verslas. Vadinasi, jame galioja tie patys verslo dėsniai. Tik tiek, kad jis ypač daug gauna ES paramos – tiesioginių išmokų už žemės ūkio naudmenas bei paramos pagal Liektuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemones.
Manau, kad konkurencija tarp žemės ūkio šakų dėl paramos ir vietos po saule stiprina ir pačias žemdirbių savivaldos organizacijas.
Neseniai Seime buvo aptarta Žemės ūkio rūmų veikla. Jie jungia įvairias žemdirbių organizacijas, bet dar gauna pinigų ir iš valstybės biudžeto.
Lyg ir neblogai. Bet pasidarė „blogai“, kai paprašėme rūmų atsiskaityti, ką už tuos biudžeto pinigus jie nuveikė. Teko atlikti ir rūmų veiklos auditą.
Nepastebėjome, kad jie švaistytų lėšas. Tačiau labiausiai „neskanu“ buvo dėl to, kad rūmai – žemdirbių savivaldos institucija, išsilaiko ne tik iš narių mokesčio, kaip kitos žemdirbių organizacijos. Bet gauna pinigų ir iš biudžeto, ir dar dalyvauja įvairiuose ES paramos projektuose.
Dirba tie patys žmonės. Ir ten, ir ten suskumba, net jei rūmuose dirba pilnu etatu? Tad už kuriuos pinigus dirba gerai, o už kuriuos - prastai?
- Pieno ūkiai šiuo metu rengiasi teismui apskųsti Vyriausybę, palaiminusią tiesioginių išmokų moduliaciją. Lietuva juk neapskundė laiku Europos Komisijos sprendimo, ir, pritaikius moduliaciją, net nedideli pieno ūkiai prarado kone visą nacionalinę paramą. Ar jiems dar įmanoma pagelbėti?
- Anksčiau man atrodė, kad gyvulininkystė Lietuvoje – ypač stipri, kad parama tenka būtent šiai žemės ūkio šakai.
Pirmasis darbas, kurio ėmiausi atėjęs dirbti į ministeriją, sutarus su mūsų ministru V. Jukna ir aplinkos ministru V. Mazuroniu – suburti bendrą darbo grupę. Kad nereikėtų raštų siuntinėti, bet susėsti ir tartis.
Pavyzdžiui, ne be mūsų įsikišimo Teritorijų planavimo įstatymo pataisose atsirado „300 sąlyginių gyvulių vienetų sąvoka“. Tai atveria galimybę ūkininkams paprasčiau pasistatyti nedideles fermas.
Šiuo metu didžiausia bėda, kad kaimas nebegali smirdėti kaimu. Kiekviena gamybos įmonė skleidžia tam tikrą kvapą. Jei bandeles ji kepa, tai ir kvepia cinamonu. O jei fermoje auginami gyvuliai, tai ji turi būti bekvapė?
Kaimas gali ir turi smirdėti. Tai turi būti norma. Ir joks tariamasis visuomenės interesas negali užkirsti kelio verslui kaime. Jei kažkas atvažiuoja poilsiauti į kaimą, ir jiems smirda – kelia bangas.
Vėl kaupiasi klausimai, kuriuos reikia darbo grupėje aptarti. Vienas jų – reikia įkalbinti Sveikatos apsaugos ministeriją, kad ji atsisakytų vadinamųjų sanitarinių apsaugos zonų. Iš principo tai – sovietinis palikimas ir didelis kliuvinys statyboms.
- Ar darbo grupė numatė ir tai, kaip pagelbėt ūkininkams, kad jie galėtų senąsias fermas iš pajininkų nupirkti?
- O kam? Seną namą juk sunkiau rekonstruoti nei pastatyti naują? Kam tas senas fermas apskritai pirkti?
- Ūkininkai skaičiuoja, kad taip – pigiau. Esą, vienam gyvuliui vietą įrengti kainuoja 3000 litų, dar kita tiek – gera karvė.
- Nesąmonė. Pigiau tik dėl to, kad jau yra projektas, yra planas, yra jau esanti ferma. Realiai perkami yra teritorijų planavimo dokumentai ir kažkoks senas karkasas. Juk taip nuperkamas laužas, energetiškai – neefektyvus. Paremiamas, fanera užkalamas. Ir taip, pavadinus ferma, norima konkuruoti su Vakarais?
Pernai, kai dar dirbau Kauno savivaldybėje, smalsumo genamas nuėjau į parodą „Ką pasėsi...“. Stabtelėjau prie stendo, kuriame buvo eksponuojamas melžimo robotas. Jo kaina man pasirodė kosminė, - apie pusė milijono litų.
Vadybininkas man pribėrė skaičių, per kiek laiko visa tai atsipirktų. Visa ferma, įrengta 70-čiai karvių, kainuotų apie 4 mln. litų. Suskaičiavo, ir kiek žemės tam reikia.
Sakau jam: „Rodai skaičius, kurie, mano galva, stumte stumia investuoti į žemės ūkį. Kodėl ūkininkai to nedaro?“ „Inercija, - atsakė. - Jie bijo, nes neturi patirties“.
- Gal tiesiog ūkininkai nenori užsikrauti tokios paskolos, kai pieno supirkimo kainos – šakėmis ant vandens rašytos?
- O kuris verslas gyvena iš savo pinigų? Prekybininkai plečia tinklą? Visi stato, investuoja, pasiėmę paskolas. Kiekvienas verslininkas, ir kiekvienas ūkininkas moka naudotis skaičiuokle.
Kitas labai svarbus dalykas – neapkiausti. Reikia nebijoti ir investuoti į naujas technologijas. Pamatuok, sverk – važiuok, dairykis į konferencijas ar kitus ūkininkus.
Smulkus ir vidutinis ūkis turi pakelti galvą. Mokslininkai yra paskaičiavę, kad nuo 500 hektarų efektyvumas – darbo našumas nebekyla.
Paradoksas, bet žmonės mano, kad šiuo metu 10-30 hektarų sklypas yra per didelis nieko nedaryti. Ir per mažas – ką nors daryti, t.y. javams auginti. taip, reikia traktoriaus, riekia padargų, reikia parduoti grūdus. Esą, be 100 ha nieko nepadarysi.
Bes čia ir yra ta žemės ūkio vieta, kur dar galima sukurti aukštesnės pridėtinės vertės produktų. Kas uždraus tuos 20 ha užsodinti šilauogėmis? Braškėmis?
- Jei jus, vadybos magistrą, likimas ištremtų į kaimą, kuriame gyvena penki senukai, turintys po keletą hektarų žemės, nuo ko pradėtumėt?
- Daržo. Daržininkystei nereikia daugybės hektarų. Įsigyčiau našios technikos, kuri ne ką pigesnė už didelę ir galingą. Bet ji pakeičia daug rankų darbo. O po to - kooperacija. Parduoti didesnį kiekį to, kas užauginama, yra daug lengviau.
