Simboline naujosios retorikos pradžia tapo užsienio spaudoje nuvilnijęs skandalas dėl garsiame ekonomikos moksliniame darbe rastų klaidų.
Taupymo politikos Biblija vadinamoje Harvardo ekonomistų Carmen Reinhart ir Kennetho Rogoffo publikacijoje buvo įrodinėjama, kad kai valstybės skola pasiekia 90 proc. BVP, ekonomikos augimas sustoja.
Tačiau jų skaičiavimus atkurti bandęs Masačiusetso universiteto studentas Thomas Herndonas atrado kelias reikšmingas klaidas. Paaiškėjo, kad 90 proc. riba nėra teisinga, o ja besirėmę taupymo šalininkai iš tiesų klydo.
Visgi, greičiausiai tikrąja taupymo eros pabaigos priežastimi yra ne klaida mokslinėje publikacijoje. Tiesiog, europiečiai nebegali daugiau kentėti.
Tai pastebima rinkėjams einant prie balsadėžių. Lietuvoje per paskutinius rinkimus taip pat suveikė politinės švytuoklės dėsnis – diržus užveržę konservatoriai buvo pakeisti labiau valstybės išlaidas mėgstančiais socialdemokratais.
Kas tinka Lietuvai, netinka visai Europai
Lietuva kitų probleminių Europos šalių kontekste atrodo labai neblogai. Prognozuojama, kad 2013 m. mūsų ekonomika augs 3,1 proc. Tuo metu visoje ES BVP turėtų sumažėti 0,1 proc., o euro zonoje – 0,4 proc.
Buvusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė sako, kad kitaip nei visoje Europoje, Baltijos šalyse taupymo politika pasiteisino.
„Mūsų problemos buvo fiskalinės, o kitur jos struktūrinės“, – paaiškino ekonomistė.
Jos manymu, Lietuva nebūtų galėjusi augti iš skolinimosi, o įvykdyti biudžeto karpymai išėjo į naudą ir davė gerų rezultatų.
Be to, Lietuvoje taupymo politika buvo įgyvendinama tik santykinai. Dėl 2009 m. socialdemokratų vyriausybės palikto biudžeto deficito į valdžią atėję konservatoriai beveik neturėjo kitos išeities ir priėmė atitinkamus karpymo sprendimus.
Ekonomistė Aušra Maldeikienė pritaria šiai nuomonei, nes 2009 metų pradžioje padėtis buvo be išeities, ir taupyti reikėjo.
Bet tragedija ji vadina tai, kad niekas nesikeičia ir tada, kai BVP nuo 2009 metų padidėjo jau 21 mlrd. litų, o realios žmonių pajamos tik mažėja.
„Problema yra ne situacijos suvaldymo būdai, problema pats neveikiantis Lietuvos ekonomikos modelis“, – nuogąstavo A. Maldeikienė.
Augti sparčiai didinant valstybės išlaidas gali tik didelės valstybės, tačiau ir joms vėliau tenka galynėtis su išaugusia valstybės skola ir jos aptarnavimo kaštais.
Lietuvos mažos ir atviros ekonomikos specifika lemia tai, kad pagrindiniu augimo varikliu tampa eksportas. Tačiau, yra ir kita medalio pusė, nes kai gyventojai sumažina savo išlaidas, tik namų rinkoje veikiantiems verslams išgyventi tampa be galo sunku.
I. Šimonytė nesutinka, kad Europos politikų retorika pasikeitė iš esmės, nes probleminių šalių su didelėmis valstybės skolomis, atžvilgiu ES institucijų pozicija išlieka griežta – reikia struktūrinių reformų.
Nors prieš keletą dienų „Fitch“ agentūra pakėlė Graikijos skolinimosi reitingą nuo CCC iki B-, šalis vis dar neišsikapsto iš problemų, o pagerėjimas įvyko didžiąja dalimi tik dėl skolos nurašymo.
I. Šimonytė sako, kad Graikija, nors ir nedidelė, kaip Lietuva, yra uždara ekonomika, be to, jos žmonių mentalitetas skiriasi nuo mūsiškio, todėl Lietuvos receptas graikams netinka.
Prie Graikijos ir kitų pietinių šalių problemų prisideda brangus jų skolų aptarnavimas, o kadangi jie neturi savo centrinių bankų ir savo valiutos, negali tiesiog prisispausdinti pinigų.
Lietuviai išloštų
Ekonomikos vadovėliuose rašoma, kad valstybei naudingiausia, kai savo išlaidas didina kitos šalys, o ne ji pati. Taip padidėja visuminė paklausa.
2010 m. iš dalies dėl padidėjusių kitų ES narių išlaidų ir didinamų biudžetų deficitų paspartėjo Lietuvos eksportas.
Jeigu Europos Komisijos prezidentas Jose Manuelis Barroso ir kiti ES politikai ne tik kalbės apie viešųjų išlaidų karpymo pabaigą, bet ir imsis veiksmų, Lietuva tai galėtų išnaudoti savo gaminių eksportui didinti.
Tačiau I. Šimonytė labai abejoja tokios veiksmų sekos galimybe, nes beveik neįmanoma, kad visos šalys, kaip susitarusios, imtų tuo pačiu metu vykdyti tą pačią politiką.
