Taip teigia Europos Komisijos biudžeto ir finansinio programavimo komisaras Algirdas Šemeta.
Lietuvoje buvęs finansų ministras iki šiol prisimenamas kaip vienas naktinės mokesčių reformos rengėjų. Europoje jis spėjo išgarsėti brukamu finansinių sandorių mokesčiu, kuriam jau pritarė 11 žemyno valstybių.
Naujas A.Šemetos ir jo kolegų taikinys – lengvatiniais mokesčiais garsėjančios valstybės ir jų paslaugomis aktyviai besinaudojantys verslininkai bei kitokie veikėjai.
– Kodėl mokesčių vengimo tema tapo tokia svarbi Europoje? – „Lietuvos rytas” pasiteiravo A.Šemetos.
– Visuomet buvau įsitikinęs, kad svarbiausi ES mokesčių politikos klausimai turi sulaukti tinkamo dėmesio ir būti svarstomi aukščiausiu politiniu lygiu.
Tačiau šiuo atveju sukčiavimo mokesčių srityje temai patekti į Europos ir viso pasaulio viršūnių darbotvarkę ypač padėjo tarptautinė tiriamosios žurnalistikos bendruomenė.
Vadinamasis „Offshore Leaks” skandalas, prieš keletą savaičių sprogęs pasaulio žiniasklaidoje, puikiai atskleidė bėdą, su kuria įvairiomis priemonėmis mes raginome kovoti jau kelerius metus: dėl sukčiavimo ir mokesčių slėpimo ES valstybės narės praranda milijardus eurų pajamų. Remiantis įvairiais skaičiavimais, žala kasmet galėtų siekti apie trilijoną eurų.
Matyti ženklų, kad Europoje jau atsirado politinės valios spręsti šią problemą.
Europos Komisija yra pateikusi valstybėms narėms labai konkrečius pasiūlymus, kaip tai galima padaryti. Vadovams lieka priimti galutinį sprendimą, tuomet mūsų subrandintos idėjos ims virsti realiais darbais.
– Daug Lietuvos įmonių yra perkėlusios savo valdymą į Olandiją ar Kiprą. Kaip ateityje tas bendroves gali paveikti griežtėjanti tvarka?
– Tokių stambių įmonių, kurios didžiąją veiklos dalį vykdo Lietuvoje, tačiau mokesčių valdymą yra perkėlusios į kitas šalis, tikrai yra. Jos siekia sumažinti ar net išvengti pelno apmokestinimo. Tai vadinama agresyviu mokesčių planavimu.
Mano įsitikinimu, tokia strategija nėra teisinga. Europos Sąjunga ir jos pirmtakai dešimtmečius kūrė bendrą ekonominę erdvę, šalindami tiesiogines ir netiesiogines kliūtis, iškreipiančias konkurenciją.
Galimybė agresyviai planuoti mokesčius yra viena iš tokių išlikusių kliūčių. Tai nėra teisinga nei kitų mokesčių mokėtojų, nei valstybių interesų atžvilgiu. Pastarosios yra verčiamos keisti savo fiskalinę politiką ir prisitaikyti prie žemiausio bendro vardiklio.
Tad valstybes nares raginame kovoti su tokiu agresyviu mokesčių planavimu. Komisija yra ES narėms pasiūliusi sugriežtinti savo dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartis, kad jomis nebūtų naudojamasi siekiant išvis nemokėti mokesčių.
Be to, valstybės turėtų priimti bendrą kovos su piktnaudžiavimu taisyklę, pagal kurią galėtų nepaisyti jokių sandorių su šalimis, jeigu jie sudaromi siekiant vengti mokesčių, ir rinkti mokesčius atsižvelgdamos į faktinę ekonominę prasmę.
– Kaip ir kokiomis priemonėmis ketinama kovoti su mokesčių rojumi vadinamomis šalimis?
– Mes pirmą kartą pateikėme apibrėžimą, kas yra tas mokesčių rojus, nes iki šiol ES jo net neturėjo. Čia išvardyti minimalūs gero mokesčių srities valdymo standartai, kurių nesilaikanti šalis pripažįstama mokesčių rojumi.
Tie standartai susiję su mokesčių sistemos skaidrumu, galimybe keistis informacija bei sąžiningos mokesčių konkurencijos užtikrinimu.
Siūlome, kad valstybės narės pritartų tiems standartams ir juos įgyvendintų.
Jeigu trečioji šalis atitinka mūsų „mokesčių rojaus” apibrėžimą, ji turėtų būti įtraukta į vadinamuosius nacionalinius juoduosius sąrašus.
Jai būtų taikomos įvairaus pobūdžio sankcijos. Tie sąrašai būtų derinami tarp valstybių narių.
– Kokios galimybės imtis teisinių veiksmų prieš mokesčių nemokančius asmenis, kurie šiuo metu randa galimybę pasislėpti Kaimanų salose ar panašiose lengvatinių mokesčių zonose?
– Šios salos ar kiti mokesčių rojumi vadinami regionai turi skirtingą suverenumo statusą.
Jeigu jie traktuojami kaip ES dalis, tuomet šios teritorijos privalo taikyti tokius pat keitimosi informacija principus, kurie jau yra įdiegti Bendrijoje. Jeigu tai vis dėlto trečiosios šalys, tuomet jas stipriai paveiks naujos griežtos priemonės, kurias pasiūlėme ES kovojant su mokesčių vengėjais.
Naudodami tokius tarptautinius mechanizmus kaip viršūnių susitikimas G20, siekiame padidinti ne tik europinį, bet ir viso pasaulio spaudimą tokioms šalims.
Tad galiu prognozuoti, kad mokesčių rojaus oazės, sukurtos slėpti kitoms šalims priklausančias pajamas, jau skaičiuoja paskutines dienas.
– Ką manote apie penkių didžiųjų ES šalių iniciatyvą keistis informacija apie piliečių pajamas?
– Sveikinu tokią idėją, nes suprantu ją kaip raginimą paankstinti ES teisės aktuose numatytą automatinį keitimąsi informacija dėl įvairių pajamų rūšių.
Šalys narės, priimdamos direktyvą dėl administracinio bendradarbiavimo, nusprendė, kad automatinis pasikeitimas informacija apie dividendus, pajamas iš kapitalo, honorarų bus įgyvendinamas anksčiausiai tik po 2017 metų.
Tačiau yra ženklų, kad šiuo metu politikai ėmėsi aktyviau kovoti su mokesčių vengėjais.
Tad galbūt ši direktyva bus įgyvendinta ir greičiau.
– Kaip manote, ar Lietuvai būtų naudinga stoti į bankų sąjungą?
– Lietuva jau pakankamai nukentėjo nuo bankų krizių. Bankų sąjunga atveria naujas galimybes išvengti panašių atvejų ateityje, o net ir kilus sunkumams jie nebūtų sprendžiami mokesčių mokėtojų sąskaita.
Kartais Lietuvoje teigiama, kad narystė bankų sąjungoje beprasmė, kol neaišku, ar ketina joje dalyvauti Švedija, kurios dviejų bankų antriniams bankams priklauso apie 50 proc. rinkos Lietuvoje.
Tačiau turime suvokti, kad priklausydama Vieningam priežiūros mechanizmui (VPM) Lietuva turės daug stipresnes pozicijas derindama santykius su bankų valdymo struktūromis Skandinavijoje. Lietuvos bankų priežiūros institucijos galės veikti išvien su kolegomis iš VPM grupės ir turės visišką jų paramą.
Dar vienas privalumas, į kurį norėčiau atkreipti dėmesį, yra didesnės galimybės kokybiškai prižiūrėti smulkesnius vietos bankus, panaudojant Europos centrinio banko (ECB) išteklius.
Skirtingai nei iki šiol, pagal VPM taisykles, visi be išimties bankai formaliai patenka į ECB priežiūros akiratį. Lietuva galėtų konkrečiai nurodyti tuos bankus, kuriuos manytų esant būtina geriau ištirti, ir ECB privalėtų suteikti pagalbą.
Be to, Lietuvos narystė bankų sąjungoje pasiųstų labai stiprų signalą investuotojams, kad mūsų šalies svarbiausių finansų institucijų sveikata yra gera.
– Griežtinant priežiūros taisykles bankams prognozuojamas banko paslaugų brangimas. Dėl finansinių sandorių mokesčio – irgi. Kaip tai pajus galutinis bankų paslaugų vartotojas?
– Esu įsitikinęs, kad tiek griežtesnės priežiūros taisyklės bankams, tiek finansinių sandorių mokestis, aptramdysiantis spekuliacines rinkas, galutiniam vartotojui turės tik teigiamų pasekmių.
Visuotinai pripažinta, kad pastarąją pasaulio ekonominę krizę sukėlė neatsakinga finansų sektoriaus veikla. Tad nieko nedaryti ir palikti finansų institucijų sistemą su tomis pačiomis veikimo taisyklėmis būtų mažų mažiausiai neatsakinga ir pavojinga. Tai tikrai neatkurtų piliečių pasitikėjimo bankais ir likusia finansų sistema. Nuogąstavimai, kad tokios krizės kartosis, tokiu atveju būtų visiškai pagrįsti.
Nematau priežasčių, kodėl dėl šių priemonių bankų paslaugos turėtų brangti.
Tų gąsdinimų tikslas yra atitolinti sektoriaus reformą, tačiau motyvų nuoširdumas kelia abejonių, ar tai nėra susiję su noru išlaikyti savo privilegijuotą padėtį ir gyventi kaip ir seniau – be didelės atsakomybės.
Nepamirškime, kad bankų įkainius reguliuoja ne kas kitas, o konkurencija. Lietuvoje ji silpna.
Tai parodo ir faktas, kad mūsų bankų įkainiai, palyginti su kitomis ES šalimis, yra labai dideli.
Tad įkainius galutiniam vartotojui lems ne įvestas ar neįvestas finansinių sandorių mokestis, o tik didėjanti konkurencija.
