Elektros gamintojai turi konkuruoti tarpusavyje, o ne būti išlaikomi vartotojų.
Dėl to vartotojai išloš, nes atsiras konkurencija tarp gamintojų. Tuo įsitikinęs įtakingos Europoje organizacijos vadovas.
– Lietuvoje netyla ginčai, kaip turime gaminti savo elektrą. Ką manote apie tai? – „Lietuvos rytas” pasiteiravo H. ten Berge.
– Geriausi pavyzdžiai rodo, kad tinkamas sprendimas – mišri energetika: šiek tiek atominės energetikos, šiek tiek anglių ar dujų elektrinių, šiek tiek atsinaujinančių išteklių.
Jeigu pasitikėsime saule ar vėju, tai kainuos labai daug.
Gaminti elektrą vien deginant anglis arba dujas irgi nėra gera išeitis.
Atsisakyti anglies dvideginio išmetalų turime pamažu, o ne iškart, nes tai brangu. Toks tikslas Europos elektros energijos sektoriuje turi būti pasiektas tik iki 2050 metų.
– Kai kas siūlo daugiau elektros gaminti pasitelkus vėją ir saulę, bet dėl to auga subsidijos. Ar tai normalu?
– Atsinaujinanti energetika turi daug privalumų, tačiau augančios subsidijos kerta šiam verslui. Subsidijos sudaro vis didesnę galutinės kainos dalį. Ar ilgai taip gyventume? Mano galva, ne.
Manau, kad reikėtų visai nutraukti subsidijas elektrai gaminti iš atsinaujinančių išteklių. Būtų paprasčiau apmokestinti oro teršėjus.
Tokiu atveju elektra, pagaminta deginant anglis arba dujas, būtų brangesnė. Užtat iš saulės, vėjo ar vandens pagaminta energija taptų konkurencingesnė, kaip ir atominė.
Tai paskatintų atsinaujinančių išteklių energetikos tobulėjimą. Atsirastų geresnis balansas tarp žaliosios ir įprastos energijos. Dieną vartotume vienokią elektrą, naktį – kitokią. Tačiau kainos būtų panašios.
– Tačiau Lietuvoje gamintojai vargu ar įstengtų konkuruoti su pigesne importine elektra, dabar užimančia 65 procentus rinkos?
– Jei importuojate 65 proc. elektros, tai – labai daug. Reikia politinių sprendimų, kad importas sumažėtų. Esate pažeidžiami energetiniu požiūriu, tad šiuo argumentu turi naudotis politikai.
Nieko bloga, kai importuojama elektra. Tačiau blogai, jei rinkoje yra monopolininkas. Tas pat galioja ir dujų rinkai. Tiekėjų turėtų būti ne vienas.
– Ar normalu, kad įvairūs mokesčiai ir subsidijos sudaro trečdalį galutinės elektros kainos?
– Pavyzdžiui, Vokietijoje tai irgi kelia daug rūpesčių, nes mokesčiai sudaro ketvirtadalį kainos. Apskritai visoje Europoje per pastaruosius metus elektros gamybos kaina didėjo mažiau nei infliacija, tačiau pati elektros kaina vartotojams padidėjo tris kartus.
Kokia išvada? Energetikos kainos tapo politikų instrumentu, jas kelia valdžios sprendimai apmokestinti ar padidinti subsidijas.
– Ar jūs manote, kad biokuras gali būti rimtas elektros energijos šaltinis?
– Biomasė yra gera išeitis, tačiau negalime kalbėti apie ją kaip apie vienintelę. Biokurą galima naudoti atsižvelgiant į poreikį. Jis gali konkuruoti su kitais atsinaujinančiais šaltiniais. Jeigu tai gerai vartotojui, ir visiems gerai.
Tačiau jei ir ši rūšis subsiduojama, negalima kalbėti apie natūralią konkurenciją.
Tobula elektros gamybos sistema yra subalansuota, susidedanti iš įvairių šaltinių, tačiau visada atsižvelgus į ekonominius kriterijus.
Kaip ir atominė energetika, dėl kurios turi teisę apsispręsti kiekviena valstybė. Ekonominiu atžvilgiu tai labai ilga investicija.
Kita vertus, kai atominė elektrinė pradeda gaminti elektrą, kaina būna labai konkurencinga. Bet turi būti garantijos dėl saugumo.
– Baltijos šalys tebelieka energetinė sala Europos Sąjungoje. Kaip manote, kodėl per 23 nepriklausomybės metus tiek nedaug pasistūmėta?
– Dėl to Europos Sąjungoje daug dirbama, tačiau kol kas rezultatai nuvilia. Jungtys su Vakarais labai svarbios Baltijos šalims. Tačiau ES parama infrastruktūrai buvo sumažinta, kaip ir visiems.
Bendra Skandinavijos ir Baltijos šalių sistema turėtų būti harmonizuota. Žinau, kad daugėja jungčių su Šiaurės šalimis, ir tai yra sveikintina.
Bet turi būti suvienodinta ir teisinė aplinka, susijusi su elektros energetika.
– Kaip pats jaučiate elektros kainos pokyčius?
Gal žinote kokią nors energijos taupymo paslaptį?
– Kartais tenka paraginti abi dukteris išjungti šviesą kambariuose, kol jų ten nėra.
Jos nesuvokia, kodėl turėtų taip elgtis.
Tačiau naujame name tikrai sumontuosiu jutiklius, kurie sumažins apšvietimą, jei nieko nėra kambaryje.
Elektra brangsta visoje Europoje. Kur kas labiau nei 1950–1970 metais. Dabar tenka mokėti didelę kainą už atsinaujinančius energijos šaltinius. Vokietijoje už tai sumokama netgi daugiau nei už sveikatos apsaugą.
Elektra kelis kartus buvo pigesnė net tada, kai buvo statomos elektrinės, kurios dabar ją gamina.
Kai žiūriu į savo tėvus, prisimenančius, kiek jie mokėjo už elektrą, nors buvo statomos dujų, anglių, atominės elektrinės, ir kai palyginu su tuo, ką mokės mano vaikai, pastariesiems tiktai galiu palinkėti sėkmės susimokant už elektrą.
Aš bandau įsivaizduoti, kiek ji kainuos po dvidešimties metų. Nors manęs tuomet jau nebus, šiandien nesijaučiu dėl to patogiai.
