A. Šemeta: „Siekiame apmokestinti finansų sektorių, o ne jo klientus“

Nors praėjusių metų pabaigoje premjeras Algirdas Butkevičius teigė, kad Lietuva prie šiam mokesčiui pritariančių šalių gali prisijungti jau sausį, vėliau Vyriausybė atsitraukė, o viešojoje erdvėje pasigirsta vis daugiau FSM nepritariančių balsų.

Finansinių sandorių mokestis sudaro 0,1 proc. bet kokio akcijų ir obligacijų sandorio vertės, arba 0,01 proc. bet kokios finansinės išvestinės sutarties.

Jo įvedimui jau pritarė Vokietija, Prancūzija, Ispanija, Portugalija, Italija, Belgija, Austrija, Slovakija, Slovėnija, Graikija ir Estija.

Tačiau Lietuvos finansų rinkų institutas tvirtina, kad Lietuva pakliūtų tarp šalių, kurių finansų rinka dėl FSM nukentėtų labiausiai.

FSM kritikai taip pat teigia, kad finansų institucijoms niekas neuždraus sandorių vykdyti šalyse, kuriose toks mokestis netaikomas, o išaugusią mokestinę naštą institucijos kompensuos paprasčiausiai pabrangindamos paslaugas klientams.

Tuo metu vienas pagrindinių šio mokesčio iniciatorių, už finansinį programavimą ir biudžetą atsakingas Europos Komisijos narys Algirdas Šemeta teigė, kad FSM kritikai nekreipia dėmesio į tai, ką iš tiesų siūlo Europos Komisija, ir tik gąsdina eilinius piliečius, kurie yra pagrindiniai FSM rėmėjai.

- Ar sutinkate, kad šis mokestis būtų prasmingesnis, jei būtų įvestas iškart visoje Europos Sąjungoje (ES) ar bent euro zonoje? Nors vienuolika šalių šiam mokesčiui pritarė, juk tų šalių investuotojams niekas netrukdo sandorius sudaryti valstybėse, kurios FSM netaiko?

- Jau egzistuojanti patirtis rodo, kad tokio mokesčio universalumas yra, aišku, pageidautina, bet nebūtina sąlyga. Šis mokestis jau dabar vienokia ar kitokia forma taikomas net ne šalių grupėse, bet atskirose valstybėse. Jis egzistuoja beveik visuose pagrindiniuose pasaulio finansiniuose centruose - Jungtinėje Karalystėje, Šveicarijoje, Singapūre, Taivane ir t. t.

Euro zonoje, kai kurios vienuoliktuko valstybės, pavyzdžiui, Prancūzija, Italija, jau įsivedė nacionalinius FSM - tai rodo šio mokesčio aktualumą bei šalių ryžtą. Įsigaliojus bendram mokesčiui, šios šalys pereis prie jo, garantuojančio bendroje rinkoje tuos pačius tarifus ir taikymo sritis.

Be to, tos vienuolika šalių, kurios ketina įsivesti FSM, sudaro net 90 proc. euro zonos ekonomikos. Tai galingas šalių blokas, prie kurio sustiprinto bendradarbiavimo procedūra leidžia prisijungti ir kitoms valstybėms narėms bet kuriuo metu, ir jau yra keletas valstybių, besidominčių šia galimybe.

Noriu ypač pabrėžti, kad projektuodami šį mokestį mokėmės ne tik iš nesėkmių, bet ir sėkmės istorijų. Tad galiu garantuoti, kad mokestį pasiūlėme su tokiomis apsaugos priemonėmis, kad FSM šalių finansų žaidėjai, net ir sandorius sudarinėdami ne mokesčio valstybėje, FSM negalėtų išvengti.

Kalbant šiek tiek apie bendrą kontekstą, noriu priminti, kad pati idėja apmokestinti finansinių institucijų sandorius nėra nauja, ją dar praėjusio šimtmečio aštuntajame dešimtmetyje pasiūlė Nobelio premijos laureatas ekonomistas Jamesas Tobinas.

Tačiau iki šiol finansų rinkoms pavykdavo apsisaugoti nuo bendrų valstybių ketinimų jas apmokestinti, kol už pastarosios ekonominės krizės milžinišką kainą teko sumokėti vyriausybėms ir Europos piliečiams. Bendras sutarimas, jog būtent finansų sektorius labai prisidėjo prie šios krizės atsiradimo, tapo kertiniu lūžiu, kuris paskatino daugumą euro zonos narių siekti didesnio bankų indėlio į bendrą iždą.

FSM ne tik prisidės prie šalies finansinių galimybių stiprinimo naujos krizės atveju, bet ir mažins tokios krizės galimybę, skatindamas atsakingesnį elgesį finansinėse rinkose.

- Teigiate, kad FSM neturės įtakos eilinių piliečių kišenei, tačiau yra tvirtinančių priešingai. Pavyzdžiui, „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis praėjusią savaitę skaičiavo, kad šį mokestį mokės gyventojai, įsigyjantys įmonių akcijų ar vyriausybės obligacijų, taip pat įmonės, besidraudžiančios nuo valiutos kurso ar kitos finansinės rizikos, pensijų fondai, investuojantys ateities pensininkų lėšas. Be to, kaip bus užtikrinama, kad finansinės institucijos nebandys kompensuoti išlaidų brangindamos kitas paslaugas savo klientams?

- Deja, ši paskleista informacija, kuria, matyt, norima išgąsdinti pagrindinius šio mokesčio rėmėjus - piliečius, nėra teisinga. Mūsų pateiktame projekte numatyta, kad mokestį už vertybinių popierių operacijas mokės finansų institucijos. Operacijos, kurias atlieka žmonės ar nefinansinis verslas, nebus apmokestinamos.

Jei būtų atidžiai skaitomas pasiūlymo tekstas, paaiškėtų, kad mokestis netaikomas individui perkant akcijas ar vyriausybės vertybinius popierius pirminėje rinkoje, t. y, jei asmuo nori tapti vertybinių popierių savininku, o ne juos perparduoti.

Taip pat tinkamai pasidomėjus pasiūlymu, paaiškėtų, kad įmonėms draudžiantis nuo finansinės rizikos, FSM mokėtų tik finansinė institucija. Kai toks sandoris sudaromas tarp dviejų finansinių institucijų, FSM mokės jos abi. Į FSM taikymo sritį neįtraukiamos ne tik pirminės rinkos, bet ir dauguma piliečiams ir įmonėms svarbių tradicinės bankininkystės kasdienės finansinės veiklos sričių, tokių, kaip vartojimo paskolų, kreditų, paskolų verslui sudarymas, atsiskaitymai kortelėmis, valiutos keitimas ir t. t.

Dar kartą pabrėžiu, kad siekiama apmokestinti finansų sektorių, o ne jo klientus.

Tik laisvos rinkos dėsniai ir išvystyta tarpbankinė konkurencija gali užtikrinti, kad finansinės institucijos nebandytų perkelti savų išlaidų ant savo klientų pečių. Kartoju, kad yra numatytos priemonės, neleisiančios jokiems finansiniams žaidėjams išvengti mokesčio šalyje, prisijungusioje prie FSM. Tad tarpbankinėje rinkoje sąlygos bus vienodos visiems. Laisva rinka turėtų užtikrinti, kad bankas, brangindamas savo paslaugas, rizikuotų prarasti savo klientus.

Tuo labiau, kad vietos manevrams yra, ypač pačių bankų savo klientams taikomų administravimo įkainių srityje - Lietuvoje tokių įkainių tarifai dideli net išsivysčiusių Europos valstybių kontekste.

O dėl pensijų fondų - mūsų skaičiavimais, FSM poveikis tokių fondų grąžai bus praktiškai nepastebimas, ypač jei kalbame apie fondus, grįstus konservatyvesne investavimo strategija. Beje, statistika rodo, kad ilguoju laikotarpiu šie fondai pasiekia ne blogesnių rezultatų nei agresyvieji, karštligiškai perkantys ir parduodantys vertybinius popierius. Bet kuriuo atveju, FSM poveikis pensijų fondams yra net nelygintinas su pačių bankų tiems fondams taikomais administravimo įkainiais.

- Ar galima teigti, kad Lietuvos prisijungimas prie šalių, kurios taiko FSM, būtų greičiau simbolinis solidarumo veiksmas, o reali nauda valstybės biudžetui nebūtų itin juntama. Įvairių ekspertų skaičiavimais, Lietuvoje iš šio mokesčio būtų surenkama tik apie 4-5,6 mln. litų. Be to, nemenką šio mokesčio dalį sumokėtų pati valstybė, veikdama finansų rinkose.

- Teigti, kad Lietuvos prisijungimas prie FSM būtų daugiau simbolinis, nei valstybei naudingas žingsnis, tikrai negalima. Lietuva, kaip ir kitos FSM įsivedusios šalys, gautų daugialypės naudos.

Šio mokesčio tikslas pirmiausiai yra keisti elgesį finansų sektoriuje, mažinant trumpalaikių spekuliacinių finansinių sandorių kiekį, kitaip tariant, tramdyti destabilizuojančią spekuliaciją vertybiniais popieriais. Toks mokestis skatintų bankus vykdyti atsakingesnę, realiajai ekonomikai pritaikytą veiklą. Tai turėtų teigiamai atsiliepti sveikesnio ir tvaresnio ekonomikos modelio susiformavimui.

Svarbus ir psichologinis šio mokesčio aspektas - žmonės turi jausti, kad mokesčiai visiems sektoriams paskirstomi teisingai ir solidariai. FSM iš dalies koreguoja dabartinę situaciją, kai finansinės institucijos, skirtingai nei kiti sektoriai, nuo savo sandorių nemoka PVM.

Tačiau, žinoma, pajamos iš šio mokesčio į krizės nualintus biudžetus taip pat svarbios. Galimas pajamų dydis, kurį minite, mano įsitikinimu, yra labai toli nuo tikrovės. Manau, kad šiuo mokesčiu galima surinkti kur kas daugiau.

Ir galiu tik dar kartą nusistebėti, kad tie, kurie mokėtų šį mokestį, viešojoje erdvėje jo galimas pajamas labai nuvertina, tuo pačiu teigdami, jog juos užgulusi našta Lietuvoje finansų rinką sužlugdys. Laikas būtų apsispręsti.

O dėl antros klausimo dalies - pagal Komisijos pasiūlymą, FSM nebus taikomas valstybės skolos valdymu užsiimančioms institucijoms. Mokestis taip pat nebus taikomas sandoriams su valstybių nariu centriniais bankais ar Europos centriniu banku. Tad teiginys, kad valstybė mokės FSM nėra teisingas.

- Ar tikite, kad Lietuvoje bus rastas politinis susitarimas dėl FSM įvedimo, nes valdančiojoje koalicijoje nuomonių dėl to greičiausiai bus įvairių. Kita vertus, ir Premjeras Algirdas Butkevičius po susitikimo su Jumis šio mokesčio atžvilgiu buvo nusiteikęs gana entuziastingai, bet po pokalbio su Lietuvos bankų asociacijos vadovu Stasiu Kropu nusprendė šį klausimą atidėti.

- Tikiuosi, kad Lietuvoje politinis susitarimas dėl FSM bus rastas. Išties, ketinimus prisijungti prie FSM bloko jau tapęs vyriausybės vadovu viešai gruodžio mėnesį patvirtino Premjeras A. Butkevičius. Nežinau pokalbio su S. Kropu turinio, tačiau nemanau, kad Vyriausybė taip lengvai keistų savo nuomonę.

Noriu pabrėžti, kad visos pagrindinės Europos Parlamento politinės frakcijos - tradicinė kairė, tradicinė dešinė, liberalai centristai ir žalieji praėjusių metų pabaigoje pritarė FSM įvedimui ES valstybėse narėse, kurios jį remia. Jeigu lietuviškosios partijos laikysis savo europinių partijų linijos, tuomet pritarimas FSM iš koalicijos pusės garantuotas.

Taip pat tikiuosi, kad Vyriausybė galutinai apsispręs dėl FSM, pasikonsultavusi su kur kas platesniu visuomenės ratu - o ne vien tik su finansų sektoriumi, kuris, suprantama, prieštarauja šiam mokesčiui.

Lietuvoje nesitikėčiau tokio pasaulyje plintančio fenomeno, kaip susikūrimas plačių specialių judėjimų šiam mokesčiui remti. Tačiau manyčiau, kad tarp šio mokesčio rėmėjų Lietuvoje yra nemažai piliečių, įvairių nevyriausybinių organizacijų, mokslininkų, ekspertų.

- Ar pokalbiuose su šalių vyriausybėmis dėl FSM labai juntama finansinių institucijų lobistų veikla?

- Be abejo, šalių vyriausybės, ne tik tos, kurios ketina įsivesti FSM, bet ir visų ES valstybių, šiuo metu yra itin aktyviai kontaktuojamos finansinių institucijų lobistų. Mat pradėta sustiprinto bendradarbiavimo procedūra įpareigoja visas ES nares dalyvauti derybose dėl šio mokesčio turinio. Tiesa, galutinį sprendimą savo rankose turi tik tos 11 šalių.

Lobizmas yra įprasta demokratinio proceso dalis ir nieko blogo aš tame nematau. Svarbu, kad disputuose būtų remiamasi faktais, ir kad priėjimą prie vyriausybių turėtų visos suinteresuotos pusės. Bet kas gali pranokti gausiausią jų - turiu omenyje ES piliečius, kurių net du trečdaliai remia FSM?