Tiesa, ne visai tą patį, nes dalis darbo jau nuveikta, telieka jį tęsti. Galima būtų šia tema ir nesiplėtoti, laikant, kad čia toks nelabai korektiškas daugelio išsvajoto veiklos tęstinumo užtikrinimo būdas – kai esi opozicijoje, sukioji pirštą prie smilkinio dėl dalykų, kuriuos, tapęs pozicija, darai pats.
Opozicijoje žadi atšaukti naujas priemones (kaip kasos aparatus), bet iš tikrųjų džiaugiesi, kad šį sprendimą pagaliau priėmė kitas. Pozicijoje lipi ant to paties grėblio – pradedi nuo svarstymų apie grynųjų pinigų apribojimus, nors galiausiai prieisi išvados, kad grynieji pinigai yra pasekmė, o ne priežastis.
Visą tai būtų galima taip ir palikti, jeigu ne tam tikros naujos gaidelės, kurios primena jau ne praėjusios Vyriausybės patirtis, o už daugelio Vyriausybių buvusios Vyriausybės įsitikinimą, kad įstatymai yra rašomi „žulikams“, todėl reikia kaip įmanoma labiau viską suvaržyti ir uždrausti.
Antai ponas A. Butkevičius interviu vienam portalui kalbėdamas apie šešėlį teigia: “Tačiau nėra aišku, kaip vertinti kai kuriuos mokesčių įstatymų pakeitimus, jeigu jais bus siekiama „užlopyti“ landas, šiuo metu leidžiančias išvengti tam tikrų mokesčių mokėjimų?
Galiu pateikti pavyzdį. Šiuo metu pelno mokestis gali būti konsoliduotas, jeigu asmuo turi kelias įmones. Pasitaiko tokių atvejų, kai viena įmonė dirba pelningai, o šalia – dar yra trys-keturios nuostolingos įmonės. Įvertinus nuostolius nutinka taip, kad konsoliduotas pelnas apmokestinamas labai menkai arba iš viso pelno nėra, tik nuostolis.
Todėl kyla klausimas, kaip šią problemą spręsti. Tai gali būti viena iš priemonių, bet nežinia, kaip ją traktuoti. Mano nuomone, tai yra tiesiog mokestinių įstatymų landų užkaišymas, nemanau, kad tai reikia įvardinti kaip šešėlinės ekonomikos mažinimą“. (paryškinta – mano)
Džiugu, kad ponas A. Butkevičius nuostolių perkėlimo įmonių grupės viduje dar lyg ir nelaiko „šešėlio“ apraiška, bet nuostatos įvertinimas verčia manyti, kad „vienas žmogus“ vėl bus kažko nepaskaitęs iki galo.
Visų pirma, mokesčių konsolidavimą praktikuoja išties labai reta šalis, nuostolių perkėlimas grupės viduje nėra “konsolidavimas“.
Visgi, tai, taip sakant, „buhalterija“, nes šiek tiek panašumo yra. Visų antra, nuostatos, leidžiančios įmonių grupėje perkelti nuostolingos įmonės nuostolį pelningai dirbančiai grupės narei yra nei Lietuvos atradimas, nei koks išmislas.
Imkime UAB „Trys paršeliai“, kuri vykdo trijų rūšių veiklą – siuva, maitina ir perveža. Jeigu „Trys paršeliai“ visas šias veiklas vykdo vienoje įmonėje niekam net nekyla klausimų, kad pelno mokestis apskaičiuojamas vienas ir vienos veiklos nuostoliai mažina kitos pelną.
Tarkime, UAB „Trys paršeliai“ augdama ir plėsdamasi nori šias veiklas padalinti į atskirus juridinius asmenis, kurių kontrolę išlaiko kontroliuodama akcijų paketą. Toks noras yra visiškai natūralus ir gali būti paaiškinamas milijonu racionalių priežasčių, nesusijusių su jokiais piktnaudžiavimais, o išimtinai su valdymu ir rizikų atribojimu.
Kas nutiktų, jeigu nebūtų nuostolių perkėlimo grupės viduje? „Siuvantis paršelis“, „Verdantis paršelis“ ir „Vairuojantis paršelis“ beigi patys „Trys paršeliai“ yra atskiri juridiniai asmenys, taigi, ir atskiri pelno mokesčio mokėtojai. Net jeigu kuri nors veikla yra nuostolinga, kitos įmonės moka pelno mokestį nuo viso uždirbto pelno, nors ekonomiškai niekas nepasikeitė – pasikeitė tik veiklos struktūra.
Tam, kad tokių iškraipymų, kuriuos nulemia veiklos formos pasirinkimas, būtų išvengta, ir buvo sugalvota galimybė perkelti nuostolius grupės viduje. Ekonomiškai juk vienetas yra tas pats! Žinoma, visiškai tokius iškraipymus panaikintų tik konsolidavimas, bet dėl daugelio priežasčių tai labai retai pasitaikanti galimybė.
Tam, kad ekonominė logika būtų išlaikyta, įmonės negali mėtytis nuostoliais kaip kamuoliu, be to, taikomi ir reikalavimai, kurie užtikrina, kad nebus superkamos nuostolingos įmonės prognozuojamam pelnui „neutralizuoti“.
Tas jau labai seniai aišku daugumai Europos šalių, todėl galimybės taikyti nuostolių perkėlimą grupės viduje ten taikomos ne nuo vakar.
Iš to kyla ir tam tikrų problemų, nes reta valstybė nori įskaityti nuostolius, patirtus kitoje valstybėje (importuoti nuostolius), taigi, dėl tokių situacijų – cross border loss relief – kai kurios ES valstybės narės jau buvo kedentos Europos Teisingumo Teismo (įžymiausia – „Marks and Spencer“ byla), o šiais klausimais gavo užsiimti ir bendrąją rinką sergėjanti Europos Komisija.
Lietuvoje galimybė perkelti nuostolius grupės viduje buvo įteisinta 2009 m. pabaigoje po ganėtinai ilgų diskusijų ir debatų, kurie prasidėjo, beje, dar socialdemokratams būnant valdžioje, ir taikoma tiems nuostoliams, kurie susidarė 2010 metais ir vėliau.
Turint mintyje, kad turime vos 2 mokestinius laikotarpius, per kuriuos susidarę nuostoliai gali būti perkeliami grupių
viduje, dvejoju, ar jau yra objektyvaus pagrindo teigti, kad galiojančias įstatymo nuostatas jau reiktų keisti.
Žinoma, kad tokia būtinybė gali išryškėti dėl pastebėtų kokių nepageidaujamų reiškinių, jeigu tai nėra pavieniai atvejai, užkardomi Mokesčių administravimo įstatymo plačiai leidžiamomis VMI priemonėmis.
Jeigu tokių požymių jau nustatyta (būtų stebėtinas VMI budrumas, nes man dar paliekant postą jokių signalų apie tai nebuvo), įstatymą reikia tikslinti. Bet p. A. Butkevičius akivaizdžiai kalba ne apie įstatymo tikslinimą, o vertina pačią galimybę perkelti nuostolius kaip kokią “landą”.
Mokestinių nuostolių perkėlimas grupės viduje, tarp grupės įmonių mokamų dividendų ir palūkanų (ne)apmokestinimas ir kiti giliai techniški ir eiliniam mokesčių mokėtojui nelabai suprantami dalykai labai suprantamai prisideda prie šalies investicinio patrauklumo.
Paklauskite bet kurio mokesčių konsultanto, jis jums pasakys, kokie pelno mokesčio aspektai vertinami, kai investuotojas svarsto, kur steigti įmonę ir kaip organizuoti verslą. Vien nuostolių perkėlimo galimybe investuotojo neprisikviesi, visgi, be jos gali imti ir pralaimėti labai panašiam į tave kaimynui.
Taigi, jeigu jau sugalvosite naikinti nuostolių perkėlimą grupės viduje, pasitarkite bent jau su Ūkio ministre, kuri, girdėjau, kalbėjo apie investicijų pritraukimą, todėl gebės, matyt, palyginti mokestines taisykles Lietuvoje ir svetur.
Dar pasidomėkite komisaro A. Šemetos aktyviai „stumiama“ ES iniciatyva apie pelno mokesčio harmonizavimą (CCCTB). Mano nuomone, ji kelia mums daug grėsmių, bet Europos socialistai labai remia (nes, studijos rodo, kad Prancūzija turėtų laimėti pajamų kitų valstybių sąskaita).
Ir šiaip, sykį jau tapome (tiesa, kol kas trumpam) FTT remėjais, galbūt patapsime ir CCCTB entuziastais (tarp kadais socdemų iniciatyva interpeliuoto dabartinio mokesčių komisaro ir dabartinės Vyriausybės daug savitarpio supratimo ES mokesčių darbotvarkės klausimais).
Taigi, pasidomėjus paaiškės – pelno mokesčio bazė ES turėtų būti ne tik „bendra“, bet ir „konsoliduota“ tiesiogine šio žodžio prasme, t.y. įskaitant visų tarpusavio transakcijų eliminavimą, kur nuostoliai grupės viduje neabejotinai „susivalgys“.
Todėl nuostolių grupėje perkėlimo galimybė yra natūrali, kiek natūralūs yra verslo sprendimai vienaip ar kitaip organizuoti savo veiklą.
Žinoma, yra žmonių, kuriems žodžiai „holdingas“ ir „genocidas“ reiškia daugmaž tą patį, bet, matyt, nekelsiu sau tikslo jiems ką nors įrodyti. Nusiteikimas toliau mažinti nedeklaruojamų ir nuslepiamų mokesčių mastus neturi virsti bandymais kovoti su logiškais verslo sprendimais, kuriuos Vakarų verslai ir, atitinkamai, įstatymų leidėjai „atrado“ jau prieš N dešimtmečių.
Ieškant juose kriminalo galima net šešėlyje perkaisti galvą. Mokesčių įstatymuose, o ypač jų taikymo kasdienybėje yra realių, o ne išsigalvotų problemų – į jas linkėčiau ir koncentruotis, užuot ieškojus menamų.
