Nė akimirkai neabejoju tik vienu teiginiu – trečius metus Lietuvoje gyvenantis C. Robbinsas prisipažįsta, kad nemėgsta mokytis sudėtingos mūsų kalbos.
Kitoniškumas „Bitės“ pagrindiniame pastate pajuntamas vos atvykus ir paklausus, kur būtų galima rasti vadovą. Darbuotojai sutrikę susižvalgo - niekas nežino, kuriame skyriuje darbuojasi savo kabineto neturintis C. Robbinsas.
Tenka keliauti per penkis pastato aukštus ir klausytis, ar pavyks išgirsti kur nors kalbantis angliškai. Įmonei nuo 2012 metų pradžios vadovaujantį kanadietį surandame ketvirtame aukšte, įnirtingai diskutuojantį su kolega.
Kanadoje finansininko specialybę įgijęs C. Robbinsas visą savo gyvenimą dirbo su telekomunikacijų įmonėmis, išskyrus vieną kartą, kai vadovavo moterų fitneso klubų tinklui (šį darbą pašnekovas apibūdino kaip „labai smagų“). Nuo 2002 metų jis dirba Europoje.
Pradėjęs dirbti kanadietiško kapitalo įmonėje „Oscar“ Prahoje, C. Robbinsas po kiek laiko atsidūrė įmonę įsigijusioje „Vodafone“. Kadangi „Bitė“ taip pat yra „Vodafone“ dalis, 2010 metais buvo priimtas sprendimas vyriškį pasiųsti dirbti į Lietuvą. Apie darbą mūsų šalyje ir įvestus pokyčius „Bitės“ organizacijoje C. Robbinsas papasakojo portalo lrytas.lt skaitytojams.
- Nebuvo sudėtinga pradėti dirbti Lietuvoje?
- Vilnius man patinka. Šis miestas labai primena Prahą, kurioje dirbau šešerius metus. Tik čia mažiau turistų. Ir dar man patinka, kad galiu nuvažiuoti iki oro uosto per dešimt minučių.
Pasisekė, kad man čia tenka dirbti beveik su tais pačiais žmonėmis, su kuriais dirbau ir Prahoje. Iš tiesų, mūsų žmonių grupelė labai maža – turiu draugų Norvegijoje, Graikijoje, Turkijoje, Makedonijoje, Čekijoje – visi jie užima vadovaujančias pozicijas telekomunikacijų įmonėse.
- Tarsi koks elitinis operatorių klubas?
- Nepavadinčiau to elitu, na, mes gerai sutariame, susitinkame, ko nors išgeriame (juokiasi). Vien mano draugo gimtadienyje buvo keturi ar penki buvę telekomunikacijų įmonių vadovai.
- Kalbant apie vadovus, kokie jūsų santykiai su „Tele 2“, „Omnitel“ vadovais? Draugaujate, ar tarp jūsų tvyro įtampa, konkurencija?
- Aš netikiu konkurencija. Per savo karjerą pastebėjau, kad jei nuolatos seki konkurentus, ilgainiui supanašėji su jais ir pradedi juos mėgdžioti. Man tai atrodo kvaila. Visuomet reikia stengtis būti kitokiu. Taigi stengiuosi išvis nežiūrėti, ką daro mano konkurentai.
Beje, buvo viena įdomi istorija. Kai tik atsikrausčiau į Lietuvą, susiradau butą senamiestyje. Ten gyvendamas sužinojau, kad mano kaimynas dirba „Tele 2“ įmonėje. Niekada taip jo ir nepamačiau. Susitikau su jo žmona, jo vaikais. Tik po devynių mėnesių sužinojau, kad mano kaimynas - tai Petras Masiulis, „Tele 2“ vadovas (juokiasi).
- Sakėte, kad nenorite supanašėti su konkurentais. Kuo jūsų įmonė išsiskiria?
- Duosiu pavyzdį – kai prieš kelis metus į „Bitę“ ateidavo nauji darbuotojai, tai būdavo tipiškas naujo žmogaus priėmimas į didelę kompaniją. Tu ateini, užpildai dokumentus, tau parodo darbo stalą ir tualetą – viskas, pradėk dirbti.
Dabar viskas yra kitaip. Kad ir kokio lygmens darbuotoją ar vadovą pasamdytume, mes atvedame jį čia, į šį kambarį, ir čia jis praleidžia tris dienas. Jis susipažįsta su mūsų įmonės pozicionavimu, marketingu, paslaugomis ir vidaus tvarka.
Taip pat reikia savaitę praleisti mūsų skambučių centre, bendraujant su klientais. Man nerūpi, ar tas žmogus yra iš finansų, ar IT skyriaus, vadovas ar eilinis darbuotojas. Jis privalo bendrauti su žmonėmis. Taip pat visiems tenka savaitę darbuotis kuriame nors miesto skyriuje, aptarnaujant ateinančius klientus. Kiekvienas žmogus mūsų įmonėje žino, ką reiškia bendrauti su „gyvu“ klientu, susipažįsta su darbo sąlygomis ir sužino, ko iš mūsų tikisi žmonės.
- O kaip patys darbuotojai reagavo į tokius pokyčius, ar jiems nebuvo sunku prisitaikyti?
- Na, tai jau buvo dalis „Bitės“ istorijos, tai buvo jos DNR, bet per finansų krizę tai buvo prarasta. Buvo pradėta skirti pernelyg daug dėmesio išlaidų mažinimui ir konkuravimui, supanašėjome su kitais tinklais.
Kadangi tai jau kažkada buvo įdiegta įmonėje, darbuotojai lengvai priėmė pokyčius, gerai rezonavo. Kai kuriems nepavyko taip greitai pasikeisti. Greičiausiai prie pokyčių prisitaikė žemiausios grandies darbuotojai. Tačiau kai kuriems kitų sričių žmonėms buvo sudėtinga suvokti, kad nuo šiol visas jų darbas turi suktis apie klientų aptarnavimą.
Labai daug laiko turėjau praleisti tam, kad „parduočiau“ savo idėjas kompanijos viduje. Ir iki šiol šis procesas tebevyksta. Kasdien.
- Neturite savo kabineto. Kodėl?
- Jei visą laiką sėdėčiau ofise, niekuomet tiek nesužinočiau apie verslą. Pavyzdžiui, šią savaitę aš dirbu klientų aptarnavimo skyriuje. Kol aš ten esu, aš sužinau krūvą naudingos informacijos apie to skyriaus darbą ir apie klientus. Kai savaitę pabuvau viename iš regioninių centrų, ten irgi sužinojau labai daug. Man patinka būti verslo „viduje“, prie jo šaknų.
Aš nesu niekuo kitoks, tik darau kitokį darbą. Nemėgstu visokių nuolaidų ir „tik elitui“ ar „VIP“ žmonėms skiriamų paslaugų. Nekenčiu tokių dalykų. Pavyzdžiui, panaikinome atskiras automobilių stovėjimo vietas įmonės vadovams.
- Ar tiesa, kad čia nebūna griežtai nustatytų darbo valandų ir aprangos kodo?
- Daugumai darbuotojų mūsų ofise nėra griežtai nustatytų darbo pradžios ir pabaigos laiko. Žinoma, visai kita situacija skambučių centre ir salonuose – juk nepaliksi žmonių be aptarnavimo.
Aš žiūriu į nuveiktus darbus. Man nerūpi, kada žmonės atostogauja, kada jie ateina į darbą, kur jie dirba tol, kol gaunu gerus rezultatus. Taip gali daryti didžioji dalis organizacijų.
O aprangos kodai yra skirti tam, kad žmonės pakeistų savo asmenybę darbe. Aš to nenoriu. Mes samdome žmones dėl to, kokie jie yra, o paskui liepiame pasikeisti? Taip daryti nėra gerai.
- Ar darbuotojui nebūna sudėtinga pačiam save „prižiūrėti“ ir ateiti į darbą, kai niekas to nereikalauja? Ar nebūna, kad ateina paskutinė diena, o projektas nepadarytas?
- Yra buvę tokių atvejų, bet ne daugiau nei kartą (juokiasi). Tai yra sudėtingiau, atsiranda daug daugiau darbo vadybininkams, bandantiems viską sukontroliuoti. Bet tuo pačiu sulaukiame gerų darbuotojų atsiliepimų.
Kai darbo aplinka yra lanksti, galima daug daugiau nuveikti. Ir kai gali dirbti, kai tam esi geriausiai pasiruošęs, o kitą laiką skirti savo reikalams susitvarkyti, produktyvumas labai pakyla. Tačiau tokį procesą reikia labiau prižiūrėti ir planuoti.
Tačiau yra ir pliusų – pavyzdžiui, vienas mano kolega mėgsta dirbti vėlai vakare. Maždaug nuo 11 valandos vakaro pradedu gauti jo laiškus. O man patinka dirbti anksti. Dažnai atsikeliu 4 ar pusę 5, ir, kai pagalvoji, mes kartu dirbame beveik 24 valandas per parą – kai vienas eina miegoti, kitas keliasi.
- Kaip save motyvuojate darbui, kad ir tam kėlimuisi 4 valandą ryto?
- Atsikėlęs pirmiausiai pasitikrinu „Facebook“, ir peržiūriu pranešimus, nes turiu daugybę draugų visame pasaulyje. Taip lengviausia palaikyti su jais ryšį. Ir tada darau lietuvių kalbos namų darbus. Valandą pasimokęs lietuvių kalbos aš pasirengęs daryti bet ką (juokiasi). Apsilankau sporto salėje, kad išsibudinčiau, ir tuomet jau būnu darbe.
- Pakalbėkime apie mobilius telefonus. „Omnitel“ turi „iPhone“, „Bitės“ telefonas ilgą laiką buvo „Blackberry“. Tačiau šiam telefonų gamintojui dabar sunkiai sekasi. Ar „Bitė“ svarsto kažkokį „planą B”?
- Greičiausiai manęs to nereiktų klausti, nes negaliu būti objektyvus tokiu klausimu. „RIM“ („Blackberry“ gamintoja , - Red.) yra Kanados įmonė. Ir tai dar ne viskas – telekomunikacijų įmonė, kurioje dirbau gyvendamas Kanadoje, buvo pirmoji įmonė, kuri pasauliui pristatė „Blackberry“ telefonus. Naudojuosi šiais telefonais dar nuo tų laikų, kai jie net neturėjo balso paslaugų ir buvo skirti tik žinutėms rašyti. Labai noriu, kad jiems pasisektų.
Anksčiau buvo išmanieji telefonai ir buvo „Blackberry“. Po kiek laiko atsirado trečia kategorija - „iPhone“ telefonai. O dabar, šiuo metu, vyksta visų trijų kategorijų susiliejimas į vieną, supanašėjimas. Manau, kad „Blackberry“ išliks rinkoje, tačiau tik kaip dar vienas išmanusis telefonas.
Tuo tarpu „Apple“ turėtų išsaugoti savo prekės ženklo išskirtinumą, nors funkcionalumo prasme jų telefonai nebebus išskirtiniai, juos jau dabar baigia pasivyti „Samsung“. Mes nesame pasirašę jokių sutarčių su „Apple“ ir dėl to negalime pasiūlyti tokių gerų kainų, kaip jų partneriai. Esu dirbęs su „Apple“ seniau ir žinau, kad su ta įmone bendradarbiauti yra iššūkis. Kai bandai būti draugais su „Apple“ sužinai, kad viskas bus taip, kaip nori jie, arba nebus išvis.
- Ar būtų kas nors, ką pakeistumėte įmonėje, jei turėtume labai daug išteklių?
- Vienas dalykas, kurį pakeisčiau, yra šis pastatas. Man patinka, kas jame yra jau padaryta – atsirado daugiau atvirų erdvių, bet jei pradėčiau iš naujo, padaryčiau vieno – dviejų aukštų pastatą su erdvesne mašinų stovėjimo aikštele (juokiasi).
