Ne tik šioje knygoje, bet ir interviu belgų dienraščiui „Le Soir“ M. Ladreitas de Lacharriere aiškino, kad reitingų agentūrų vaidmuo svarbus, tačiau dažnai netinkamai suprantamas. Reitingų tikslas informuoti, bet ne reguliuoti.
Beje, šio finansų specialisto įkurta „Fitch“ agentūra nevaidino beveik jokio vaidmens JAV nekilnojamojo turto krizėje. Tačiau būtent „Fitch“ 2009 m. du kartus – spalį ir gruodį - sumažino Graikijos reitingą ir užvirė tikrą pragarą visoje euro zonoje.
- Kodėl parašėte knygą?
- Ja labiausiai norėjau pagerbti reitingų agentūrų analitikus. Nuo 2007 m. jie vis dažniau imti niekinti, pravardžiuoti ir išvadinti žudikais. Tai negarbinga. Šie analitikai yra kompetentingi, garbingi ir skaidriai dirbantys žmonės. Savo knyga norėjau paaiškinti, kad ne jie kalti dėl krizės.
- Manote, kad krizės priežastis politinė?
- Taip. Tiek Amerikoje, tiek Europoje krizės kilo dėl prasto politinio šių ekonominių zonų valdymo. JAV nekilnojamojo turto burbulą išpūtė prezidentų B. Clintono ir G. Busho administracijos, skatinusios išduoti paskolas, kad tai, deja, nenatūraliai, paskatintų šalies ekonominį augimą.
Europoje nebuvo paisomi Mastrichto kriterijų nustatyti barjerai, tad tokios šalys, kaip Prancūzija, ekonomiką augino skatindamos valstybės finansuojamą vartojimą. Manau, kad euro zonos šalių bridimas iš krizės bus ilgas. Ilgesnis, nei mes norėtume tikėti.
Bet dėl šios krizės apkaltintos reitingų agentūros, nes juk paprasčiau surasti atpirkimo ožį, nei patiems pripažinti klydus.
- Tačiau reitingų agentūros kritikuojamos ne tik dėl savo reitingų, bet ir dėl interesų konflikto. Pirštu badoma į jūsų finansavimą: agentūros gauna pinigus iš biržoje esančių įmonių, kurias vėliau patys vertinate.
- Nežinau nė vieno interesų konflikto atvejo. „Fitch“ agentūroje tarp analitikų ir komercijos skyriaus stovi „kinų siena“.
Be, to mes nedaliname patarimų. Reitingų agentūrų darbas lyg radiologų: padarome nuotrauką ir joje ieškome ko nors, kas gali kelti nerimą. Jei tokių dalykų atrandame, „ligoniui“ siūlome kreiptis į „gydytoją“, šiuo atveju - tos šalies vyriausybę.
Kiek anksčiau ši sistema buvo ydingesnė. Reitingų agentūroms mokėdavo investuotojai. Pastarieji, siūlydami daugiau pinigų, galėjo daryti spaudimą, kad jo investicijų projekto reitingas būtų geresnis, nei iš tiesų yra. Be to, geresnėje padėtyje buvo didieji investuotojai, nes mažieji neturėjo lėšų tokiai informacijai įsigyti.
Šiandieninė sistema, kai už reitingus moka pačios įmonės, leidžia informaciją suteikti visiems.
- Bet ar reitingų agentūros nesukelia to, ko norima išvengti? Užtenka tik prabilti apie galimą kurio nors banko reitingo sumažinimą ir jo situacija ima blogėti.
- Viena iš priežasčių, kodėl nusprendžiau parašyti knygą, buvo ta, kad norėjau grąžinti reitingų agentūroms jų tikrąjį vaidmenį. Agentūros teikia nuomonę – prognozę ir šie abu žodžiai labai svarbūs.
Nuomonė nėra teiginys. Nuomonė skirta investuotojams, kad jiems būtų lengviau priimti sprendimus. Prognozė, kadangi ši nuomonė nukreipta į ateitį. Prisiimame ir tam tikrą riziką, nes niekas negali žinoti, kas bus po dešimties metų.
Investuotojai, beje, taip ir priima mūsų vertinimus. Jie niekada aklai netiki agentūrų nuomonėmis. To pavyzdys: kelioms reitingų agentūroms sumažinus Japonijos, Prancūzijos ir JAV reitingus, palūkanų normos joms neišaugo. Net priešingai. Beje, Graikijos reitingas buvo mažinamas jau nuo 2004 m., bet ilgą laiką į tai niekas nekreipė dėmesio.
- Jūs kritikuojate ir Europos Sąjungoje atsiradusį pasiūlymą, kad kuriai nors bendrijos šaliai paprašius finansinės paramos, jos kurį laiką nebūtų galima reitinguoti.
- Šiuo atveju tarsi pamirštama, kad Europa iš užsienio investuotojų skolinasi maždaug 2 000 milijardų eurų per metus. Tokiam reglamentui įsigaliojus, įvairios mažos užsienio reitingų agentūros ir toliau vertintų ES šalis, tačiau to negalėtų daryti didžiosios agentūros, turinčios biurus ES teritorijoje. Tad tokiu nepaprastu metu investuotojai negautų patikimos informacijos.
- Kaip įsivaizduojate reitingų agentūrų ateitį?
- Pastebiu, kad palyginti su 2007 m. politikų ir kai kurių analitikų nuomonė apie reitingų agentūrų vaidmenį gerėja, tačiau dar neretai ši tema kelia prieštaringų diskusijų. Jos ypač paaštrėja, kai kyla įtampa tarp politikų, per rinkimus pažadėjusių nerealių dalykų, ir tarp visuomenės, nepatenkintos, kad pažadų nesilaikoma. Dar kurį laiką reitingų agentūros bus kritikuojamos, neva jų nuomonės yra pernelyg skubotos, vėluojančios, netinkamos. Bet patikėkite manimi, vos atgavus ekonominę sveikatą, reitingų agentūros vėl bus pamirštos...
