Nuo to ir pradėjau. Internete susiradau informaciją apie kapinių tvarkytojus, paskambinau. Pokalbis buvo malonus tol, kol pasakiau, jog mirusioji pageidavo, kad ant kapo augtų žolė. Buvau įsipareigojusi tą valią išpildyti. Mano sumanymas buvo paprastas: kad nebūtų vargo sėjant ir laistant žolę, nupirkti keletą ritinių užaugintos vejos ir užkloti kapavietę.
„Žolės mes nedarom”, – atsakė telefonu atsiliepęs vyras.
Kodėl? Atsakymas – labai sudėtinga.
Na, gerai, jie žolės „nedaro”, gal „daro” kiti? Paskambinu numeriu 118, prašau informacijos, kas užsiima kapų priežiūra. „Kurios kapinės?” – klausia. Karveliškių. Duoda man vieną telefono numerį. Klausiu, gal yra daugiau kapų priežiūros įmonių. „Ne, Karveliškių kapines tvarko tik viena įmonė.”
Viena įmonė? Kaip tai? Maniau, kad manęs nesuprato. Aiškinu, kad ieškau ne teritorijos prižiūrėtojų, kad noriu pasamdyti ką nors asmeninei kapavietei sutvarkyti, ir išsireikalauju daugiau kontaktų.
Tarp tų keleto numerių, kuriuos gavau iš tarnybos 118, buvo Antakalnio kapines, Rokantiškių kapines ir net Panevėžio kapines prižiūrinčių įmonių numeriai.
Primygtinai siūlė skaldą
Pirmiausia paskambinau tiems, kurie tvarko Karveliškes. Išgirdau tą patį atsakymą, kurį jau buvau girdėjusi. Žolės jie „nedaro”, pasiūlė kapavietę užpilti skalda. Patogu, paprasta, nereikia daug priežiūros. Ir klientai patenkinti. „Bet man reikia žolės, tokia mirusiosios valia”, – paaiškinau ir atsisveikinau.
Skambinu kitai kapinių priežiūros įmonei. Taip, žolę jie „daro”. Tačiau kai pasakiau, kad tas kapas yra ne Antakalnio, o Karveliškių kapinėse, man buvo paaiškinta, kad Karveliškes prižiūri kita įmonė, toji pati, į kurią jau skambinau. „Bet jie tik skaldą pila, – maldavau, – o man reikia žolės.” Tada sužinojau, kad konkrečias kapines prižiūri kuri nors viena konkursą laimėjusi įmonė: Antakalnio kapines – viena įmonė, Karveliškių – kita ir taip toliau.
Pradėjau kai ką suprasti. Jei viena įmonė prižiūri, tai ji ir kainas, ir tvarką diktuoja, daro taip, kaip patogiau tvarkytojams, o ne kaip nori klientas. Tapo aišku, kad žole užsiimti teks pačiai.
Vėl suku 118. Galiausiai randu, kas prekiauja ritinine veja, bet šiuo metu neturi, reikia užsakyti. Gerai, kada maždaug atveš? Iki penktadienio. Ką gi – nuo pirmadienio iki penktadienio daug laiko, ką nors suorganizuosiu, kad atliktų darbus. Sutariam. Pirma man paaiškina, kiek gali kilti problemų, pažadu paskambinti dar kartą, kad pasitikslinčiau, kiek tų problemų iškilo.
Reikalavo ir kapo nuotraukos
Pradedu organizuoti tolesnius darbus. Skambinu tiems, su kuriais kalbėjau pačioje pradžioje, ir pranešu, kad veją jau užsakiau ir iš jų noriu tik vienos paslaugos – nugabenti ją į kapines ir užkloti kapą. Beveik sutarėme, kada ir iš kur reikės paimti, bet tada išgirstu klausimą – kaip ta kapavietė atrodo.
Suglumstu – tipiška kapavietė, kokių dauguma Karveliškėse. Išgirstu, kad tipiškų nesą, kad jos visos skirtingos. Paprašo elektroniniu paštu atsiųsti kapavietės nuotrauką.
Smagu, kad kapinių tvarkytojai naudojasi šiuolaikinėmis technologijomis, bet kam tos nuotraukos jiems reikia? Man nusigauti iki Karveliškių – maždaug pusdienio gaišatis. Nemačiau jokios prasmės. Bandžiau tai išaiškinti. Kapinių tvarkytojas pasakė, kad esu labai nervinga, ir pasiūlė susirasti kitą įmonę.
Suskatau ieškoti transporto ir darbininkų. Gabenimo paslaugas teikiantys asmenys, išgirdę, kad reikės vežti velėną, didelio entuziazmo nerodė. Galiausiai kreipiausi pagalbos į draugę, kuri rado vyriškį, apsiėmusį ir velėną nuvežti, ir kapą padėti sutvarkyti.
Skambinu į želmenimis prekiaujančią parduotuvę sužinoti, ar nekilo kokių nors problemų, ar veja penktadienį bus parduotuvėje. „Negaliu garantuoti”, – išgirstu atsakymą. Įmonės vadovė, išvardijusi visus su vejos išpjovimu ir atvežimu susijusius sunkumus, pradeda priekaištauti, neva aš nesuprantanti verslo.
Kodėl turėčiau suprasti? Juk esu klientė ir noriu, kad įsigyta prekė būtų atgabenta sutartu laiku. Ar per daug reikalauju? Beveik susibarame ir išsigąstu, kad tą veją matysiu kaip savo ausis. Tiesa, po kiek laiko sužinau, kad ji vis dėlto bus.
Imk iš balos ir vežkis!
Sulaukiu penktadienio. Atsirandu prie želdinių parduotuvės pliaupiant lietui. Klausiu, kur mano veja. Įmonės savininkė mosteli į 50 x 100 centimetrų juostomis supjaustytus, vandens beveik apsemtus vejos rėžius. Mane ištiko šokas. Įsivaizdavau, kad vejos juostos bus gražiai supakuotos į plėvelę, juolab kad man žadėjo, jog jos bus suvyniotos.
Pasirodo, suvynioti pagal jos žodyną reiškia susukti į ritinį, bet ne supakuoti.
Man, Anglijoje jau pripratusiai prie to, kad kiekviena prekė atitinkamai supakuojama, toks pateikimas – imk iš balos ir vežkis – skambėjo kaip įžeidimas.
Gerai, kad mano pagalbininkas buvo ramesnio būdo. Jo nestebino, kad reikia pačiam susirasti kokią nors tarą, nes net plėvelės, kuria būtų galima iškloti automobilio bagažinę, prekės pardavėja nepasiūlė. O aš nė neįsivaizdavau, kur ieškoti tokio dydžio, kad užtektų bagažinei iškloti. Galiausiai po ilgų ginčų, dar kartą paaiškinusi, kad nesuprantu jų verslo, moteriškė pasiūlė panaudotos plėvelės gabalą.
Kai sumokėjau pinigus ir supratau, kad mano reikalai su verslininkais baigti, iš karto palengvėjo.
Kapą dviese sutvarkėme per porą valandų. Dabar reikėtų, kad kas nors tą žolytę retkarčiais patrumpintų. Tačiau ne tik nežinau, į ką kreiptis, – tiesiog bijau kreiptis, nes nenoriu, kad kapų tvarkymo paslaugas teikiantys verslininkai išvadintų mane kvaila ar nervinga, nes noriu kitaip, negu siūlo paslaugos teikėjas.
