Anot ekonomisto, 2013 metai dėl neryžtingų vyriausybių veiksmų, nuolatinės paramos išlepintų investuotojų ir neramios geopolitinės padėties bus itin sunkūs, o išeičių iš to – griežtų taupymo sprendimų – niekas nenorės imtis.
Portalas lrytas.lt pateikia N. Roubini įžvalgas, kurios buvo paskelbtos svetainėje project-syndicate.org.
Šildymasis prie degančio namo
Nuo liepos mėnesio akcijos viso pasaulio biržose kyla skatinamos vilčių, kad globali ekonominė situacija neblogės, o jei ir pablogės, centriniai bankai eilinį sykį visus ištrauks iš balos.
Taigi, situacija paradoksali – rinkas augti skatina ne tik geros ar pakenčiamos, bet ir blogos žinios, nes jos reiškia, kad su pinigų maišais ateis JAV Federalinio banko vadovas Benas Bernanke arba Europos centrinio banko (ECB) prezidentas Mario Draghi ir bandys visus išgelbėti.
Tačiau tokios rinkos, kurios auga tiek dėl blogų, tiek dėl gerų naujienų, nėra stabilios. Investuotojų entuziazmas gali greitai atvėsti, jei susvyruos pasitikėjimas centrinių bankų „gelbėtojais“ arba paaiškės naujienos, kurios bus tokios blogos, kad net didžiausi optimistai nuspręs pasitraukti iš rizikingų sandorių.
Europa skęsta sparčiausiai
Euro zonos investuotojai džiaugiasi Centrinio banko pažadu supirkti sunkiai besiverčiančių narių taupymo lakštus. Tačiau šis sprendimas nėra amžinas – jis tik nuperka šiek tiek laiko valstybių vadovams, kad jos galėtų įdiegti savo šalyse griežtas taupymo priemones ir kovoti su krize.
Tuo tarpu vis griežtėjančios taupymo priemonės gali nulemti tai, kad bankų bendradarbiavimas ir bendros valiutos išlaikymas, kartu stengiantis atgaivinti ekonomikos augimą ir konkurencingumą, taps neįmanomu uždaviniu ES vadovams.
Net ir išganingoji ECB parama nėra tokia nuostabi, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Didieji ES šalių – ypač Vokietijos - centriniai bankai nuolat stebi, ar ECB lėšos yra naudojamos tinkamai. Jei jie pastebės tolesnį lėšų švaistimą, tiesiog liausis finansuoti ECB, ir pinigų srautas sustos.
Yra ir dar niūresnė prognozė – gali būti, kad Graikija paliks euro zoną 2013 metais, anksčiau, nei bus suspėtos išgelbėti kitos su sunkumais kovojančios šalys, taip tik pasunkindama bendrą padėtį. Tuo tarpu euro zonos pakraščių finansiniai sunkumai jau seniai atsibodo centrinėms, turtingosioms šalims, kurios turi mokėti svetimas skolas.
Iš dalies dėl šios priežasties vis daugiau galių gelbėti prasiskolinusioms ES narėms yra suteikiama ECB – institucijai, kuri nėra priklausoma nuo politikų sprendimų. Bet vėlgi, net tokie gudravimai tik sulėtina, o ne sustabdo euro zonos byrėjimą, kuris panaikins vieningą Europos rinką.
Augimas lėtėja visame pasaulyje
Naujausi duomenys iš JAV, įskaitant ir prastus nedarbo rodiklius, rodo, kad ekonomikos augimas JAV yra be vidinių resursų ir jau išsikvėpęs. Greičiausiai antroje metų pusėje nebus viršytas pirmojo pusmečio 1,6 proc. augimas.
Į šią ekonominę lygtį įtraukiant politikų rietenas ir nesutarimus, kokio dydžio turėtų būti JAV skolos „lubos“, galime tikėtis tik vieno kelio, kuris sukels mažiausią politinį pasipriešinimą – jokių griežtų taupymo priemonių, nepriklausomai nuo to, ar dabartinis prezidentas Barackas Obama bus perrinktas, ar ne.
Anksčiau „Rytų drakonu“ vadintoje Kinijoje vis labiau ryškėja augimo lėtėjimo scenarijus, jį paspartins investuotojų atsitraukimas ir eksporto sumažėjimas. Tuo tarpu reformos, kurios yra būtinos skatinti vartojimą šioje šalyje, yra neleistinai ilgai atidėliojamos. Kaip ir Europoje ar JAV, blogiausio scenarijaus šiemet bus vengiama tolesnėmis centrinių bankų injekcijomis.
Tačiau 2013 metais susiskleis nuo kritimo saugantis finansų parašiutas, paskolų našta išaugs ir Kinija patirs skausmingą kritimą, kurį dar paaštrins įsisenėjusios jos provincijų skolos, kurios buvo ignoruojamos finansinio kilimo laikotarpiu. Kadangi nauja Kinijos vadovybė yra itin atsargi ir reformas įgyvendina vėžlio žingsniu, galima tikėtis vis labiau regione išaugsiančios įtampos.
Padėtis nedaug skiriasi Brazilijoje, Indijoje, Rusijoje ir kitose augančiose ekonomikose. Dauguma šių šalių neprisitaikė prie to, kad labiau išsivysčiusių šalių problemos pristabdo ir jų augimą, kuris dažnai būna paremtas eksportu. Be to, augančios šalys atidėlioja struktūrines reformas, kurios yra būtinos privataus sektoriaus augimui, mieliau puoselėdamos valstybinių įmonių modelį, kuris greit pasieks savo galimybių ribas.
Taigi, pastebimas besivystančių šalių augimo sulėtėjimas yra ne tik sumažėjusio eksporto dėl kitų šalių problemų požymis – jis parodo ir gilias vidines problemas.
Paskutinį smūgį suduos karas?
Panašus blaškymasis pastebimas ir geopolitiniame lygmenyje. Didžiausios pasaulinės politinės jėgos vis dar bando derybomis ir baudomis priversti Iraną nustoti vystyti branduolinių ginklų programą, o pastarasis delsia.
2013 metais arba Izraelis, Irano programą palaikęs grėsme nacionaliniam saugumui, arba JAV, kuri jau ne kartą skelbė, kad griežtai prieštarauja branduoliniam ginklui, gali nuspręsti smogti Iranui karinį smūgį, kuris gali išaugti į karą ir kartu iki neregėtų aukštumų iškelti naftos kainas.
Neefektyviai dirbančios vyriausybės su prastais lyderiais yra visų problemų šaknis. Demokratiškose valstybėse rinkimai ir besikeičianti valdžia lemia nuolat kintančius sprendimus. Autokratiškose valstybėse, tokiose kaip Rusija ir Kinija, lyderiai nenori priimti pokyčiams reikalingų reformų, jose klesti sąstingis ir korupcija.
Visoms ekonomikoms drauge riedant nuo kalno, greitis vis didėja, o jo apačioje laukia plytų siena. Taisyklių kūrėjai arba trenksis į tą sieną, arba parodys išmintį ir pamėgins ją bendromis pastangomis išardyti. Ar jiems užteks žinių, jėgų ir noro – parodys laikas.
