Galbūt tai vyksta, bet man asmeniškai tokios informacijos aptikti nepavyko. Galbūt pavyko kam nors iš jūsų? Labai norėčiau kokiame nors populiariame informaciniame portale perskaityti, kad blogai savo darbą atliekantį deputatą pasikvietę rinkėjai ne tik pagėdijo, uždavė nepatogius klausimus, bet ėmėsi teisėtų priemonių pareikalauti pažadų tesėjimo ir pasiekė savo – deputatas ištesėjo rinkiminius pažadus? Deputatas ištesėjo visus rinkiminius pažadus! Skamba kaip utopija? Anaiptol.
Juk turime ne abstrakčius politikus, o konkrečius asmenis – 141. Tiek pat turime ir apygardų. Tad jei rinkėjai apygardoje nepatraukia socialinei, sąžinės, politinei ar kokia nors kitai atsakomybei savo atstovo – galima spėti, kad rinkėjai konkrečioje apygardoje savo išrinktuoju yra patenkinti, o kadangi nei vienoje apygardoje neįvyko nieko panašaus – galime daryti antrą prielaidą – visi rinkėjai visose apygardose patenkinti savo išrinktaisiais. Turime puikius Seimo narius!
Ir tą idiliją galima stebėti „Facebook“ sukurtuose tautos išrinktųjų puslapiuose. „Palaikau“. „Tikiu ir linkiu…“, „Nors vienas padorus žmogus…“, „Mes jumis tikime, tik už jus!“, avansu rašo dėkingi rinkėjai būsimiems, esamiems-būsimiems ir nebūsimiems, bet bandantiems tapti. Labai stiprus socialinis paskatinimas.
Taigi, jei išrinktieji yra renkami tam, kad gintų rinkėjų interesus, praktiškai tuo tikslu įdarbinami, gauna algą, lėšas kanceliarijai ir kitai parlamentinei veiklai, o visą tai apmoka rinkėjai, kaip, beje, visai neblogų automobilių nuomą ir išlaidas kurui – rinkėjai-darbdaviai turi teisę ne tik klausti, bet reikalauti rinkiminių pažadų išpildymo.
Be to, dažnas politikas vis pasakoja, kad reguliariai lanko savo rinkėjus, atsiskaito jiems už atliekamus ir jau atliktus darbus, tad galima daryti ir trečią prielaidą – visi deputato veiksmai suderinti su rinkėjais ir yra rinkėjų pageidaujami.
Nes jei išrinktasis veiktų ne savo rinkėjų, t.y. darbdavių naudai, tai toks rinkėjas-darbdavys pareikalautų politiko atsistatydinimo. Paprastai taip ir elgiasi tikras darbdavys. Nes nelabai įsivaizduoju, kad kokioje nors organizacijoje vietoje darbdavio pavestos užduoties darbuotojas užsiimtu kuo nors kitu. Tuo kuo pats pasirenka net neklausdamas ar tai dera su organizacijos interesais.
Užtektų darbuotojui kelis kart grubiau pažeisti darbo drausmę, blogai atlikti pareigas, neatvykti į darbą, pakeisti kolektyvą – darbdavys tokį darbuotoją tuoj pat atleistų. Lyg ir negalima atleisti politiko iš darbo, tačiau jei prieš rinkdami pareikalausime jo asmeninės atsakomybės – atsistatydinimo iš Seimo nario pareigų – tikėtina, kad nenorėdamas atsistatydinti, jis stengsis savo pažadus vykdyti.
Tačiau negirdėjau nei vieno politiko įsipareigojimo, kuris savo rinkiminę kampaniją statytų būtent asmeninės atsakomybės pagrindu. Ne abstrakčiai – „nepateisinsiu lūkesčių“, o konkrečiai, pvz, neįvykdysiu pažado, tiksliau, įsipareigojimo X per metus ar du – savanoriškai paliksiu Seimą.
Žinoma, politika – kompromisų ir interesų derinimo menas, tad visada atsiranda galimybė pasakyti, kad balsavau kaip žadėjau, bet dauguma buvo prieš. Tačiau įsipareigojimas ir turėtų būti ne kažkoks nereikšmingas balsavimas, kuriame vieno ar kito politiko balsas nieko nelemia, o konkretus darbas – priimtas įstatymas ar pataisa.
Tai turėtu tapti esminiu, išmatuojamu, konkrečių ir rinkėjų kontroliuojamu išrinktijo tikslu. Turėdamas įsipareigojimą už neištesėtą konkretų pažadą atsistatydinti Seimo narys nepūs rinkiminės miglos ir įsipareigos tik tai, ką gali realiai nuveikti, pateikdamas planą kaip jis tai nuveiks būdamas seimo daugumoje ar mažumoje.
Ir tik vertindami tokius pasvertus ir konkrečius pažadus, paremtus asmenine renkamojo atsakomybe rinkėjai gali apsispręsti – patikėti renkamuoju ar ne. Visa kita yra komedijos „Švilpiko diena“ reminescencija ir kiekvienas apsimelavęs politikas yra Filas. Filas ir taškas. Tiksliau – pažadais besitaškantis Filas.
Du metus jis vis bando pristatyti savo prognozę, bet piktieji oponentai trukdo arba paliko betvarkę, o kitus du metus jis kuria naujus planus. Teisingiau būtų pervadinti H. Ramis filmą į „Švilpiko keturmetį“ arba „Švilpiko kadenciją“.
Taigi, jei neatliekame savo darbo, vengiame (gal bijome?) atsakomybės skatinti politikus pildyti realistiškus įsipareigojimus ir prisiimti atsakomybę, nekontroliuojame jų arba apskritai ignoruojame rinkimus – neturime jokios moralinės teisės skųstis, kad blogai gyvename. Gyvename gerai. Taškas.
