„Darbo inspekcija kompetentinga prižiūrėti darbo įstatymų laikymąsi, nes jis negali būti paremtas pačių darbo santykių dalyvių nuožiūra. Suprantu, kad labai malonu pačiam laikytis taisyklių ir pačiam jas kurti, bet suvokime, prie ko tai priveda. Darbo inspekcija - neišvengiama būtinybė, jeigu mes norime, kad būtų palaikoma tam tikra tvarka. Ji prasideda nuo saugos darbe, nuo darbo teisės teikiamos apsaugos darbuotojui, kuris dirba pagal darbo sutartį, ir siekia jau šalutinius rezultatus - socialinių draudimo įmokų bei pajamų mokesčio surinkimą“, - antradienį naujienų agentūroje ELTA surengtoje spaudos konferencijoje „Darbo inspekcija Lietuvoje: draugas ar priešas?“ sakė Darbo instituto vadovas.
T. Davulio teigimu, negalima vienareikšmiškai atsakyti, kokią funkciją - draugo ar priešo - atlieka Darbo inspekcija, nes ji turi „ir tokių, ir tokių kompetencijų“, tačiau jos reikalingumu valstybei abejoti jis nedrįsta.
Jam prieštaravo ūkininkas Pranciškus Šliužas, tvirtindamas, jog minėtoji institucija yra „absoliučiai nereikalingas darinys“, siekiantis kontroliuoti bendruomenės santykius, nors to daryti nereiktų.
„Lįsti, kišti nagus į kaimą, į darbo santykius, į bendruomenės santykius, į bet kokią tarpusavio pagalbą, bet kokią paramą darbymečio metu yra taip niekinga. Darbo inspekcija yra absoliučiai nereikalingas darinys. Jis nei draugas, nei priešas - tai svetimkūnis normaliame gyvenime“, - pabrėžė P. Šliužas.
Verslo darbdavių konfederacijos generalinis direktorius Danas Arlauskas tvirtino, jog Darbo inspekciją priešu gali laikyti tik nesąžiningi verslininkai, tačiau likusiai visuomenės daliai jos vykdoma veikla suteikia naudą. Visgi jis pripažino, jog takoskyra tarp to, kur yra darbo santykiai, o kur tik bendruomeniška talka - labai neaiški, todėl reikia vadovautis „protingumo kriterijumi“.
„Takoskyra turi būti labai paprasta. Yra fiziniai ir juridiniai subjektai. Jeigu subjektas gauna komercinės naudos iš veiklos, to jau nebegalima laikyti talka (...), bet mūsų tikslas - formuoti bendruomeniškumą, pagalbos vieni kitiems mechanizmą. Šitoje vietoje negalima nueiti absurdo keliu“, - aiškino D. Arlauskas.
Jam antrino vyriausiasis valstybinis darbo inspektorius Vilius Mačiulaitis, teigdamas, jog problema, kai darbo santykiai siekiant nemokėti mokesčių „paverčiami“ talka, slypi tų santykių vertinime.
„Kai talkininkų atsiranda cechuose ir tai yra naudojama verslui plėsti - tai nėra panašu į talką. Nauda turi būti asmeninė, o ne verslo skatinimo tikslais. Reikia atsakyti, ar šalių ketinimai yra talkos ketinimai, ar tiesiog noras išvengti mokesčių“, - klausė V. Mačiulaitis, pripažindamas, jog takoskyrą tarp šių dviejų dalykų nubrėžti išties sunku.
D. Arlauskas, jam pritardamas, sakė, jog „netikrą talką“, siekiant sau finansinės naudos, išduoda ir jos atlikimo laikotarpis - jei tai daroma reguliariai, privalu atliekamą darbą apmokestinti.
T. Davulis, stengdamasis nubrėžti takoskyrą tarp talkos ir darbo santykių, pasiūlė prisiminti, kada užmezgamas tarp dviejų fizinių asmenų santykis laikomas darbo ryšiu.
„Darbo sutartį privalu sudaryti ir mokesčius sumokėti tada, kai tarp šalių susiklosto santykis, pasižymintis funkcijos atlikimu, pavaldumu ir atlygiu. Mes turime atlygintinumo vertinimo problemą“, - teigė jis.
Pasak T. Davulio, atlygio už atliktą darbą forma gali būti itin skirtinga - ji varijuoja nuo nemokamų pietų iki paslaugų, todėl svarbu išsiaiškinti, kokiu tikslu fizinis asmuo teikia paslaugas ar tiesiog padeda.
„Ne tiek svarbu, ar asmuo gavo naudos, kiek kokiu tikslu fizinis asmuo teikia paslaugas. Gal paslaugas teikiu kaimynystės ar giminystės tikslu, bet jei aš siekiu iš to prasimaitinti, jeigu tai yra mano pragyvenimo šaltinis, yra kitoks vertinimas - tai nebe talka“, - pažymėjo T. Davulis.
