Išmokos kursto aistras
Artėjant naujam 2014-2020 ES finansiniam laikotarpiui Bendroji žemės ūkio politika ir tiesioginės išmokos žemdirbiams kelia vis didesnes aistras tiek Lietuvoje, tiek ir visose kitose ES valstybėse.
Apie išmokas diskutuoja ne tik žemdirbiai, žemės savininkai (jiems jos irgi labai rūpi), bet ir žemės ūkio ekspertai, ekonomistai, ministrai, netgi premjerai, eurokomisarai ir prezidentai. Išmokomis susirūpino netgi šiaip į žemės ūkį, kaip į verslą rimtai nežiūrintys laisvosios rinkos Lietuvoje propaguotojai.
Visi žeria patarimus, kaip tas išmokas reikėtų mokėti, kam jas reiktų mokėt, kaip jas padalinti tarp valstybių ir valstybių viduje. Daugelis žmonių Lietuvoje (o ir visoje ES), nesusijusių su žemės ūkiu, nelabai supranta kam tos išmokos reikalingos, koks jų tikslas, iš kur jos atsirado, kas jas moka ir kas jas gauna.
Net aukšti pareigūnai, ar save ekspertais įvardijantys žmonės diskutuodami apie paramą žemės ūkiui labai dažnai netiksliai ar net klaidinančiai visuomenei aiškina apie ES Bendrosios žemės ūkio politikos tikslus (BŽŪP), kaip šie tikslai atsispindi Lietuvos žemės ūkio politikoje ir kiek Lietuva, kaip ES narė gali įtakoti Bendrąją žemės ūkio politiką.
Išmokų atsiradimo priežastis - sunki ekonominė padėtis
Kalbant apie kokį nors reiškinį visada labai svarbu prisiminti istoriją ir išsiaiškinti kada ir kodėl tas reiškinys atsirado. Išsiaiškinus, žymiai lengviau yra suvokti kokią reikšmę šis reiškinys turi mūsų gyvenimui šiandien.
Bendroji žemės ūkio politika Europoje atsirado 6-ojo dešimtmečio pradžioje, kai daugumoje Vakarų Europos valstybių maistas vis dar buvo pardavinėjamas pagal korteles. Jo katastrofiškai trūko. Europos politikai suprato, kad reikia kažką daryti, norint apsirūpinti savu maistu ir sumažinti priklausomybę nuo JAV grūdų ir mėsos.
Daugelis Vakarų Europos gyventojų net ir turėdami korteles neįstengė įsigyti labai brangių produktų. Štai tuomet ir buvo nuspręsta paskatinti ūkininkus auginti daugiau grūdų, melžti daugiau pieno ir pagaminti daugiau mėsos. Nuo pat pirmų dienų Bendrosios žemės ūkio politikos pagrindinis tikslas buvo aprūpinti savo piliečius sveiku, saugiu maistu ir svarbiausia – už prieinamą kiekvienam žmogui kainą.
Nors pati BŽŪP keitėsi daug kartų ir drastiškai, buvo ne karta reformuota, bet šio – pagrindinio – tikslo niekas niekada nepakeitė.
Apsisprendus skirti paramą žemės ūkiui, buvo nuspręsta remti gaminamą produkciją. Vieniems produktams buvo nustatomos žemutinės kainos (pvz. grūdai, cukriniai runkeliai), kitiems mokamos priemokos – primelžei pieno - gavai dar priedą už kiekvieną litrą iš valstybės.
Palaipsniui buvo įvedami muitai maisto importui, taikomi kiti apribojimai ginant savo vidaus rinką. Taip pat buvo remiamas žemės ūkio produktų eksportas: išvežei toną grūdų į tuometinę Sovietų sąjungą – gavai dar priemoką. Tos priemonės davė didžiulį efektą.
Ekonomikai atsigavus, išmokų nebuvo atsisakyta
Europos Sąjunga greitai iš importuotojos tapo viena didžiausių Pasaulyje žemės ūkio produktų eksportuotoja. Mėsa ir pienas tapo prieinami net ir nedideles pajamas gaunantiems žmonėms. Tačiau tai ne visiems patiko. 9 – ajame dešimtmetyje Pasaulio galingieji pradėjo spausti ES politikus mažinti paramą gaminamai žemės ūkio produkcijai.
Tačiau Europos politikai suprato, kad mažinant paramą Europos žemės ūkis nebus konkurencingas, produkcija mažės ir maisto kainos neišvengiamai kils. 1992 metais, norint bent „ant popieriaus“ parodyt, kad gamybai parama mažinama ir buvo nuspręsta vietoje nustatytų grūdų kainų įvesti Tiesiogines išmokas hektarui (TI).
Išmokos dydis paskaičiuotas buvo labai paprastai. Kadangi pasaulinės grūdų kainos buvo žemesnės už nustatytas ES viduje, tai atsisakius kainos reguliavimo, grūdai atpigo 63 Eur/t. Kiekvienam ūkiui buvo pradėta mokėti TI, kuri kompensavo šį kainos kritimą, t.y. hektarui išmoka buvo 63 eurai kart derlingumas iš hektaro. Jei gauni 3 t iš hektaro, tavo išmoka 189 Eur/ha, jei 5 – 315 Eur/ha.
Lietuvos situacija
Tokiai sistemai galiojant 2002 metais Lietuva pradėjo derybas dėl stojimo į ES. Kadangi, mūsų statistika nesugebėjo parodyt didesnio derlingumo nei 2,7 t/ha (derlingumas skaičiuojamas bendrai ir kviečiam ir miežiam ir žirniam ir rapsui), tai ir išmoka mums buvo paskaičiuota atitinkama – 170 Eur/ha, kurią turėtume gauti 2013 metais.
Tačiau tiek negausim, nes išaugo mūsų dirbamas plotas ir tas pats vokas išdalinamas didesniam kiekiui hektarų. Aišku, buvo galima derybų metų išsiderėt kažką papildomo, pvz. didesnį Kaimo plėtros programos (KPP) voką, tačiau matyt buvo kiti prioritetai, o ir derybiniai gabumai mūsų nebuvo tokie, kokie yra dabar.
2005-2007 metais Pasaulio prekybos organizacija (PPO) ir visų prima JAV vėl pradėjo inirtingai spausti ES mažinti paramą žemės ūkiui ir atverti Europos rinkas žemės ūkio produktų importui. Mainais buvo siūloma atverti JAV ir kitas dideles rinkas ES pramonės, aišku visų pirma Vokietijos, produkcijai.
Kortas sumaišė finansų krizė
ES politikai jau buvo pasiruošę nusileisti ir paaukoti Bendrąją žemės ūkio politiką. Tačiau, laimei (gal kam ir nelaimei), PPO derybos „užlūžo“. Visų pirma dėl to, kad 2007 metais Pasaulyje prasidėjo finansų sektoriaus krizė. Ši krizė greitai persimetė ir į kitus sektorius.
2007 metų gale kilo ir maisto kainų krizė: iš pradžių grūdai, o po to ir kiti maisto produktai pabrango daugiau nei du kartus. Pašokusios maisto kainos sukėlė valstybinių perversmų laviną arabų pasaulyje. Galingiausios armijos dešimtmečiais nesugebėjo nuversti diktatorių, o pabrangę kviečiai tai padarė per kelis mėnesius.
ES politikai atsikvošėjo ir suprato, kad maistas – strateginė prekė. Vėl visi pradėjo kalbėti, kad maisto produktų gamybą reikia remti. Vėl buvo prisimintas pagrindinis BŽŪP tikslas, įtvirtintas dar 1952 metais – aprūpinti Europiečius sveiku, saugiu ir pakankamai pigiu maistu. 2007 metų pamokos buvo išmoktos.
Dabar jau ir aukščiausi ES pareigūnai šneka apie tai, kad reikia paramą skirti tik aktyviems ūkininkams, t.y. ūkininkams gaminantiems žemės ūkio produktus.
Taigi, kokias išvadas galime padaryti? Aišku, kad dabartiniai tiesioginių išmokų dydžių skirtumai tarp valstybių narių nieko bendro su BŽŪP tikslais neturi ir turi būti suvienodinti. Tikiu, kad sulauksim tos dienos. Aišku, kad turime remti tik produkciją gaminančius ūkininkus.
Kas nutiktų panaikinus išmokų sistemą?
Už gražias akis, atsiprašau, vien už gražų kraštovaizdį pinigus mokėti yra neprotinga. Lietuvos žemės ūkis gali ir privalo sukurti kur kas didesnę pridedamąją vertę, nei sukuria šiandien, ypač gyvulininkystės sektoriuje.
Taip pat aišku, kad bendroji žemės ūkio politika turi išsaugoti ir ateityje aktyviai naudoti modernizuotus rinkos reguliavimo mechanizmus (intervencinius pirkimus, saugojimo kaštų kompensavimą, eksporto skatinimą ir kt.), kad galėtume išvengti staigių kainų svyravimų, kurie daro didelę žalą mūsų žemės ūkiui.
Dar visai neseniai Europoje, o ir Lietuvoje, buvo girdėti pasisakymų, kad gal vertėtų iš viso atsisakyti Bendrosios žemės ūkio politikos. Šiandien šie balsai pritilę. Ekspertai paskaičiavo, kad jei staiga būtų nutraukta parama žemės ūkiui, žemės ūkio produkcija ES sumažėtų 40 proc.
Aišku, kad tokiu atveju visiems mėsos ir pieno neužtektų. Galbūt tuomet pagelbėtų sena gera, bet jau daugelio užmiršta maisto kortelių sistema?
