Į šį ir kitus klausimus sutiko atsakyti Lietuvos nepriklausomų šilumos gamintojų asociacijos prezidentas Vytautas Kisielius.
Kainų komisijos duomenimis birželį šilumos kaina Kaune – mažiausia tarp didžiųjų miestų ir viena mažiausių visoje šalyje. Kokios priežastys tai lemia ir kiek prie to prisidėjo patys nepriklausomi gamintojai?
Visų pirma, žinoma, žemoms kainoms dabar didžiausią įtaką daro sumažėjęs šilumos poreikis. Šilumos reikia mažiau, biokuras kainuoja pigiau, gamintojai aktyviau varžosi dėl reikalingo pagaminti kiekio.
Kitas labai svarbus aspektas – Kainų komisija vis dar vykdo „Kauno energijos“ bazinės šilumos kainos perskaičiavimą, po kurio šilumos kaina Kaune turėtų dar labiau mažėti. Pati „Kauno energija“ ėmėsi aktyvių veiksmų ir jau dabar gyventojams kompensuoja ankstesniais metais susidariusį kainų skirtumą.
Šilumos kaina Lietuvoje nuo 2012-ųjų metų sumažėjo net apie 40 proc. Galima drąsiai teigti, kad nepriklausomi šilumos gamintojai ženkliai prie to prisidėjo. Vien praėjusiais metais, Kainų komisijos duomenimis, nepriklausomų šilumos gamintojų dėka gyventojai už šilumą sumokėjo net 12,3 mln. eurų mažiau. Kaune yra daugiausiai nepriklausomų gamintojų, tad miestas iš jų gaminamos šilumos išlošė labiausiai.
Pastaruoju metu nuopelnus dėl mažų šilumos kainų Kaune prisiimti stengiasi visi, kas netingi. Tačiau pamirštamas pats svarbiausias dalykas – konkurencija šilumos rinkoje veikia, ji duoda rezultatų, o labiausiai dėl to laimi gyventojai.
Pats užsiminėte, kad šilumos kainai reikšmingą įtaką daro ir vasaros metas. Kiek galima tikėtis, kad ji išliks panaši ir neims kilti prasidėjus naujam šildymo sezonui?
Šilumos kaina šildymo sezono metu, natūralu, bus didesnė nei vasaros laikotarpiu. Tačiau, manau, kad ji tikrai bus mažesnė nei praėjusį šildymo sezoną ir tam yra keletas priežasčių.
Pirma – jau anksčiau paminėtas „Kauno energijos“ kainų perskaičiavimas. Kainų komisija nustatys naują bazinę kainą, gyventojams ir verslui bus kompensuotos ankstesniais metais susidariusios permokos, todėl šilumos kaina kris.
Antra – nuo sausio įsigalios naujai priimta šilumos supirkimo tvarka. Jos esmė – tiek nepriklausomi gamintojai, tiek šilumą tiekiančios įmonės gamindamos šilumą turės konkuruoti vienodomis sąlygomis. Tai reiškia, kad daugiausiai šilumos parduos tie, kas ją galės pasiūlyti pigiausiai.
Aktyvus visų rinkos dalyvių varžymasis dėl šilumos gamybos kiekio leis gyventojams už paslaugą mokėti mažiau. Todėl, jei dėl kokių nors priežasčių smarkiai nepabrangs šilumos tiekimas, šiluma žiemą turėtų kainuoti mažiau nei ankstesniais metais.
Ar Jūsų minima pasikeitusi šilumos supirkimo tvarka sudarys sąlygas nepriklausomiems gamintojams, privačioms bendrovėms uždirbti daugiau pelno? Ir koks tuomet yra verslo interesas siekti, kad jos būtų mažesnės gyventojams?
Nauja šilumos supirkimo tvarka iš tiesų lems, kad uždirbs tie, kas šilumą gamins pigiausiai. Daugiau uždirbti galės tiek šilumos tiekėjas, tiek nepriklausomi šilumos gamintojai vienodomis teisėmis. Nauja tvarka ištaisys ir anksčiau buvusią ydingą situaciją, kai, pavyzdžiui, 2016 metais visi mūsų asociacijos nariai Kaune dirbo nuostolingai, o šilumos tiekėjas tais pačiais metais skaičiavo daugiau nei 7 mln. eurų pelną. Tokius nevienodus finansinius rezultatus lėmė ne prastesnis nepriklausomų šilumos gamintojų efektyvumas, o diskriminacinis, nelygiavertis rinkos reguliavimas, pasireiškiantis privilegijų teikimu šilumos tiekėjams.
Nepriklausomi gamintojai vis dar yra kaltinami, kad savo veiklos pradžioje neva taip brangiai pardavinėjo šilumą, kad jų investicijos atsipirko vos per kelerius metus. Tačiau šioje vietoje nutylima, kad anuomet Lietuva buvo priklausoma nuo dujinio šildymo ir Rusijos „Gazprom“. Nepriklausomų gamintojų atėjimas ir pigiau nei iš dujų gaminama šiluma pakeitė rinką. Nė vienas vartotojas dėl to nenukentėjo, nes šiluma iš biokuro jiems buvo gaminama pigiau nei iš dujų. Pralošė tik Rusija ir jos valdoma „Gazprom“, kadangi labai smarkiai sumažėjo gamtinių dujų importas į Lietuvą.
Tos pirmosios investicijos buvo stimulas esminiams pokyčiams ir perėjimui prie biokuro šildymo rinkoje. Faktas akivaizdus – nepriklausomi gamintojai uždirbo pinigus, kuriuos gyventojai anksčiau už šilumą sumokėdavo „Gazprom“. Ir ypač svarbu tai, kad didelė dalis tų pinigų liko Lietuvos ekonomikoje – sukurta naujų darbo vietų, atsiskaitoma su vietiniais biokuro tiekėjais, įrangos gamintojais, konsultantais, miškų savininkais ir panašiai.
Apskritai, pelno siekimas yra tapęs savotišku keiksmažodžiu Lietuvoje, nors tai yra normalus ir suprantamas bet kokio verslo tikslas. Svarbu suprasti viena – į šilumos rinką privatus kapitalas neatėjo tam, kad pasipinigautų ir pabėgtų.
Privačiam kapitalui yra svarbus rinkos investicinis stabilumas, skaidrumas bei konkurencinės sąlygos joje. O visa šios rinkos stabilumo ašis yra gyventojai, šilumos vartotojai. Tam, kad jie naudotųsi paslauga ir neieškotų alternatyvų, šilumos kainos turi būti jiems priimtinos. To mes ir siekiame.
Kaune jau dabar veikia daugiausiai nepriklausomų šilumos gamintojų. Tad kokios, Jūsų manymu, yra papildomų investicijų galimybės į šilumos ūkį šiame mieste?
Dabartiniai biokuro įrenginiai visiškai užtikrina miesto šilumos poreikį. Naujiems dalyviams, jei jiems nebus sudarytos kokios nors išskirtinės sąlygos, būtų pakankamai sunku įsitvirtinti jau veikiančioje rinkoje.
Vis dėlto, tikėtina, kad pasikeitusi šilumos supirkimo tvarka paskatins tiek šilumos tiekėją, tiek nepriklausomus gamintojus papildomai investuoti į valdomas katilines. Kaip jau minėta – daugiausiai šilumos parduos tie, kas ją gamins pigiausiai, vadinasi, turimos įrangos modernizavimas, didesnio efektyvumo siekimas taps vienu iš prioritetų norint laimėti konkurencinėje kovoje.
Apskritai, reikia pripažinti, kad privataus kapitalo pritraukimas į egzistuojančią šildymo rinką ir konkurencinių sąlygų gerinimas joje Lietuvai dar yra naujas iššūkis. Lietuva šioje srityje neturėjo galimybių pasisemti patirties iš kitų valstybių. Manau, kad greitai priartėsime prie dienos, kai galėsime pasakyti, ar toks bandymas pavyko. Mes juo tikime ir manome, kad būtent Kaunas ateityje gali tapti sektinu pavyzdžiu ne tik Lietuvos, bet ir kitų Europos valstybių miestams.
