Kovo pradžioje „Gazprom“ pranešė nutraukiantis visas sutartis tiek dėl dujų tiekimo pačiai Ukrainai, tiek dėl jų tranzito per šią šalį į Europos Sąjungą.
Rusijos monopolininko vadovas Aleksejus Mileris tesugebėjo paaiškinti, kad Stokholmo arbitražo sprendimas, kuriuo koncernas buvo įpareigotas sumokėti Ukrainos kompanijai „Naftogaz“ 4,63 milijardo JAV dolerių (dabartiniu kursu – 3,76 mlrd. eurų) už nepatiektas tranzitu dujas, pažeidė kompanijos interesus.
Pažadėjo išlupti permoką
Anot vieno populiariausių pastarojo meto Rusijos portalų supernovosti.ru, istorija kartojasi – „Gazprom“ jau kurį sykį nutraukia santykius su ukrainiečiais, Kijevas kviečia savo gyventojus pakentėti.
Greičiausiai tai gali baigtis sustabdytu tiekimu ES šalims, kaip buvo nutikę 2011 metais.
Pati Ukraina jau praėjo pirkti dujas iš ES, bet priversta už jas mokėti brangiau, nei buvo susiderėjusi su rusais.
Todėl „Naftogaz“ komercijos direktorius Jurijus Vitrenka, paskelbęs, kad dabar kompanija už dujas permoka 33,9 proc., pagrasino šią sumą išieškoti iš paties „Gazprom“.
O propagandininkai jau darbuojasi išsijuosę.
Ukrainoje keikiami „maskoliai“, tuo metu Rusijoje aiškinama, kad kitų išeičių nebuvo.
Antai laikraštyje „Izvestija“, kurio direktorių tarybai vadovauja prezidento Vladimiro Putino žmona vadinama Alina Kabajeva, aiškinama, kad Kijevas tikėjosi gauti iš Rusijos dujų bet kada ir tiktai jam naudingomis sąlygomis.
„Šalčius, kurie buvo prognozuojami kovo pradžioje, tikėtasi iškęsti naudojant Rusijos išteklius be jokių išankstinių susitarimų.
Maskvos atsisakymas žaisti pagal tokias taisykles, kuris yra visiškai logiškas žingsnis po Stokholmo arbitražo sprendimo, vos ne per keletą valandų sukrėtė visą Ukrainos energetikos sistemą“, – skelbė „Izvestija“.
Pliekiasi jau senokai
Kaktomuša tęsiasi dar nuo 2014 metų, kai abi konfliktuojančios šalys kreipėsi į Stokholmo arbitražą.
Pirmasis tai padarė „Gazprom“, kuris pirmas ir sulaukė sprendimo – tai nutiko pernai gruodį.
Teisėjai nutarė, kad Kijevas iki 2019 metų pabaigos privalo iš Rusijos kasmet nupirkti 4–5 mlrd. kubinių metrų dujų, o svarbiausia – sumokėti 2013–2014 metais susikaupusią skolą ir delspinigius. Priteista suma – 2,4 mlrd. dolerių (1,95 mlrd. eurų).
Tačiau arbitražas nepatenkino rusų reikalavimų, kad „Naftogaz“ pirktų dujas pagal principą „Imk arba mokėk“, kuris reiškia, kad Ukraina privalėtų įsipareigoti nupirkti tam tikrą kiekį dujų, o to nepadarius už jas vis tiek tektų atsiskaityti.
O vasario pabaigoje tas pats Stokholmo arbitražas patenkino Kijevo ieškinį, kuriuo iš rusų buvo priteista 3,76 mlrd. eurų negautų pajamų, kurių „Naftogaz“ neteko Rusijos kompanijai sumažinus tranzito apimtį ir persvarsčius tarifus.
Net nebelaukė nagrinėjimo
Tokia baigtimi nepatenkintas „Gazprom“ pateikė apeliaciją, bet nusprendė nelaukti, kol ji bus išnagrinėta, ir tiesiog nutraukti santykius su „Naftogaz“.
„Komersant“ apžvalgininkų nuomone, dujų monopolininkas nutarė panaudoti jau išmėgintą taktiką ir aplenkti visus kitus.
„Taip bandoma priversti „Naftogaz“ derėtis ir sumažinti Stokholmo arbitražo poveikį „Gazprom“.
Antra, stabdomas dujų tranzitas per Ukrainą į Europą ir tikimasi, kad ES valstybės taps labiau sukalbamos dėl tiesiamų aplinkinių dujotiekių, pirmiausia – „North Stream 2“, – paskelbė „Komersant“.
Panašus elgesys buvo pastebimas 2016 metais, kai, nesutarusi dėl kainų, Rusija paskelbė nutraukianti net 25 metams pasirašyta dujų tranzito sutartį su Turkmėnija, kuri panūdo dujas gabenti per kitas šalis.
Bet iš tiesų nieko panašaus neįvyko – abiem valstybėms tiesiog susitarus paskelbta sutarties vykdymo pertrauka iki 2019 metų.
2012-aisiais „Gazprom“ irgi pamėgino laimėti, atrodo, jau praloštą žaidimą. Tada Vienos arbitražas nutarė, kad draudimas vokiečių kompanijai RWE perparduoti rusiškas dujas Čekijai nėra teisėtas. Tačiau Maskva pasiekė, kad iki šiol irgi galiotų tokio tiekimo „sutarties pertrauka“.
Kvepia energetiniu šantažu
Kitaip tariant, skelbimas apie nutraukiamą sutartį su „Naftogaz“ yra tiesiog raginimas ukrainiečiams sėsti prie derybų stalo, kad „Gazprom“ galėtų išsireikalauti sau palankesnes sąlygas.
Tačiau toks santykių paaštrėjimas vargu ar labai susijęs su pastaraisiais žiemos šalčiais Ukrainoje. Mat artėja labai svarbūs įvykiai – per tris artimiausius mėnesius Vokietija, Danija, Švedija ir Suomija turi suteikti leidimus tiesti „North Stream 2“ per jų teritorinius vandenis Baltijos jūroje arba ne.
Pastaruoju metu „Gazprom“ pernelyg nesiplėšė – buvo kalbama, kad ir 2019 m. pasibaigus tranzito per Ukrainą sutarčiai, net jeigu „North Stream 2“ projektas būtų nutrauktas, tiekimas Europai liks stabilus.
Tačiau po pastarųjų dienų įvykių padėtis keičiasi. Monopolininko elgesys kelia grėsmę, kad tiekimas per Ukrainą nutrūks, nors šiuo keliu į Europos Sąjungą patenka net 40 proc. rusiškų dujų.
Gali būti, kad Rusija dar kartą bus apkaltinta energetiniu šantažu. Tačiau toks elgesys jau ne sykį baigėsi jai naudingai.
