Latvijoje nekilnojamojo turto mokestį moka visi, kuris skaičiuojamas atsižvelgiant ir į vertę.
Tad J.Bethersas per metus tam pakloja 350-400 eurų. Tuo tarpu mėnesio išlaidos už elektrą siekia ir 30, ir 50 eurų. O per metus pasiekia ir kokius 600 eurų. Kaip ir dažnas elektros vartotojas, jis taupus.
„Taupome elektrą. Mano penkerių metų dukra žino, kad, išeinant iš kambario, šviesą būtina išjungti. Be to, dar yra galingumo mokestis, kuris už kilovatvalandę per mėnesį siekia 1 eurą.
O dėl turto mokesčių – turiu ir sodybą užmiestyje. Už ją NT mokesčiui pakanka 200 eurų. Bet žinau ir tai, kad žmonės už namą Jūrmaloje tokio mokesčio turi atseikėti ir 1000 eurų“, – sakė pašnekovas.
Jo nuomone, tas mokestis nėra jau tokia didelė blogybė, kaip gali atrodyti. Viena, niekas negali nuslėpti to, ką turi. Antra, tai neleidžia išpūsti būsto kainų burbulo, nes pastoja kelią spekuliacijoms nekilnojamuoju turtu.
Lietuvoje – didelė konkurencija
Janis jau daugiau nei dešimtį metų gyvena kursuodamas tarp Lietuvos ir Latvijos. O neretai – ir Estijos. Pastaruosius trejus metus jam patikėti „Enefit“ – antrinės „Eesti Energia“ įmonės verslo reikalai.
„Lietuvoje yra didelė elektros tiekėjų konkurencija. Tačiau tinklų paslaugos yra gana pigios. Ir visi elektros pardavėjai turi vienodas sąlygas.
Latvijoje – viskas kitaip. Ten pirmieji 200 kWh yra smarkiai subsidijuojami valstybės. Bet po to kaina išauga kone 120 proc.
Tad dėl tos konkurencijos lietuviams – tik geriau. Elektros kaina buitiniams vartotojams apskritai nėra didelė“, – patikino J.Bethers.
Šiuo metu verslo segmente (įmonių užsakymu) „Enefit“ parduodama elektros energija sudaro apie 6 proc. Lietuvoje egzistuojančio jos poreikio.
„2014-aisiais dar buvo prastoka. Tačiau pastaruosius trejus metus šios energijos pardavimas Lietuvoje augo. O praėję metai apskritai buvo labai geri“, – kalbėjo Janis.
Vėjo jėgainių parkai
Milžiniškos investicijos, nuostoliai, keleri metai nuostolių, bet galop – ir pelnas. Estai – išdidi tauta, kuri sugebėjo peržengti ambicijas ir ėmėsi elektros gamybos iš įvairių rūšių energijos šaltinių. Jie degina skalūnus, buitines atliekas, išnaudoja vėjo ir saulės energijos galią.
Estai, „aptekę“ elektros energija, turi iškėlę keturis vėjo jėgainių parkus, ir, viską sudėjus, pasigamina elektros gerokai daugiau, negu patiems reikia.
Tuo tarpu Lietuvai tenka elektros importuoti net keturis penktadalius.
Pavyzdžiui, vėjo jėgainės Lietuvoje „prisuka“ 10 proc. visos mūsų šalyje pagaminamos elektros. Estija gi turi savo Narvos vėjo elektrinių parką, gyvuojantį jau penkerius metus. Ir šių jėgainių pagaminama žalioji energija kiaurus metus „maitina“ kone 35 tūkst. Estijos namų ūkių.
Dar vienas vėjo jėgainių parkas nuo 2012-ųjų veikia Paldiskyje, ir abu šie parkai, priklausantys „Eesti Energia“ antrinei bendrovei „Enefit“, vien tik atsinaujinančios energijos gamybą per metus padidino iki 133 GWh. O tai – šeštadalis viso Estijos energijos poreikio.
Be to, šiai įmonei priklauso didžiausias Baltijos šalyse vėjo jėgainių parkas Aulepoje.
Stovi ant „dulkių“
Išskirtinis yra estų vėjo jėgainių parkas Narvoje, kur 17-a „vėjo malūnų“ yra iškelta tiesiog ant milžiniško skalūnų dulkių-pelenų kalno. Tai – skalūnų atliekos, susidarančios juos deginant elektros energijos gamybos procese.
Jos daugybę metų buvo pilamos prie „Eesti Energia“ elektrinės. Lietus jas „sucementavo“ taip smarkiai, kad jos tapo tvirtu pagrindu vėjo jėgainėms. Teigiama, kad tas kalnas, ant kurio jos suka sparnus, siekia maždaug 50 metrų aukščio.
„Žalioji energija, kurią pagamina jėgainės, nedaug tėra brangesnė už įprastinę. Tačiau kai kurioms įmonėms pirkti ją – prestižo reikalas“, – patikino Janis.
Šis Narvos vėjo jėgainių parkas buvo pradėtas statyti 2011 metais, nutarus, kad vis dėlto galima šią dykvietę gana panaudoti. Nes tai ypač rūgšti terpė, kurioje nei sėsi, nei pjausi.
Bet ir šioje vietoje „lėtapėdžiai“ estai šį tą sugalvojo: užpatentavo ir gamina trąšas, kurias, tikėtina barsto į tuos dirvonus, kuriuos reikia parūgštinti.
