Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (VKEKK) ketvirtadienį patvirtino naujas dujų kainas – nelygu suvartojamas kiekis, buitiniams vartotojams jos sumažės 8–15 proc. Pigesnės dujos buvo labai seniai – tik 2007 metais.
Šįmet sujungus LESTO ir „Lietuvos dujas“ įkurta bendrovė „Energijos skirstymo operatorius“ (ESO) irgi perskaičiavo elektros kainas privatiems klientams – nuo liepos ji atpigs vidutiniškai 5,4 proc.
Tiesa, tam dar reikia VKEKK pritarimo, bet beveik nėra abejonių, kad jo bus sulaukta. Suskystintųjų gamtinių dujų terminalo nauda jau akivaizdi kiekvienam, kad ir kiek kainuoja jį išlaikyti. Elektros jungtys, nors ir nuolat gendančios, kaip „NordBalt“, irgi nusmukdė kainas.
Belieka išsivaduoti iš energetinio BRELL žiedo, tebejungiančio Baltarusiją, Rusiją ir Baltijos šalis, pastatyti dujotiekį tarp Lietuvos ir Lenkijos, o jau tuomet galėsime švęsti tikrą energetinę nepriklausomybę!
Stop, stop – trūksta dar vienos smulkmenos. Ir labai svarbios.
Tai – energetikų nustatytus tarifus tikrinančios ir tvirtinančios (nors taip būna ne visada) VKEKK nepriklausomybės. Kol kas ši institucija yra labai priklausoma nuo valdžios užgaidų.
Į tai jau atkreipė dėmesį ir Europos audito rūmai – jie savo ataskaitoje įspėjo, kad teisiškai įtvirtintą VKEKK nepriklausomumą galima pažeisti atitinkamais Vyriausybės nutarimais.
Juk būtent ministrų kabinetui priskirta teisė reglamentuoti valstybės reguliuojamų kainų nustatymo principus. Kitaip tariant, komisijos nariams gali būti nustatytos tokios žaidimo taisyklės, kad savarankiškai spręsti dėl elektros, dujų ar vandens kainų jie net negalėtų.
Reikia pripažinti, kad tuo Lietuvoje nėra pernelyg piktnaudžiaujama. Tiesa, mėginimų būta.
Antai daugiau nei prieš metus Vyriausybė nutarė leisti valstybės valdomoms energetikos sektoriaus bendrovėms per 10 metų kelis kartus padidinti turto vertę, kad būtų gauta lėšų investicijoms.
Energetikos ministras R.Masiulis tuomet aiškino, kad dėl to elektros kaina per dešimtmetį daugių daugiausia gali išaugti vienu procentu. Tačiau vėliau buvo apskaičiuota, kad iš tiesų iš vartotojų per 10 metų galėjo būti papildomai surinkta 167 mln. eurų.
Tuometė VKEKK vadovė D.Korsakaitė, nors ir skaičiuodama paskutines dienas šiame poste, pasielgė išties principingai ir nepakluso energetikų ir Vyriausybės sumanymams. Šie irgi atlyžo, nes daugiau tokių siūlymų negirdėti.
Tačiau kas gali gultis kryžiumi, kad po kurio laiko nebus sumanyta ko nors panašaus? Nieko asmeniška, tačiau kas laiduos, kad dabartinė komisijos vadovė I.Žilėnienė ar kiti jos nariai ir toliau liks tokie pat principingi?
Vienintelis kelias yra įteisinti tikrą, o ne menamą VKEKK nepriklausomybę, kad Vyriausybė, būdama energetikos įmonių savininkė, neturėtų galimybių nurodinėti rinkos prižiūrėtojams.
Praėjusią savaitę toks bandymas Seime žlugo, tačiau Elektros energetikos įstatymo pataisų rengėjai tvirtino šią idėją mėginsiantys teikti ir toliau.
Negalima smerkti energetikų už bandymus didinti įmonių turto vertę, nes reikia pritraukti investicijų, atnaujinti tinklus. Nepaneigsi, kad dabartinė šių įmonių vadyba ir veiklos efektyvumas kaip diena nuo nakties skiriasi nuo to, ką turėjome, tarkime, prieš dešimtmetį.
„Lietuvos energijos“ milžiną kontroliuojančiai Vyriausybei irgi nėra lengva. Viena vertus, politikai turi atrodyti gražūs rinkėjų akyse, o juk pastariesiems kylančios kainos – kaip raudonas skuduras buliui. Tačiau kartu valdžia reikalauja ir grąžos iš jai priklausančių įmonių. Antai vien ESO, kurio kone 95 proc. akcijų priklauso „Lietuvos energijai“ (kitaip tariant, valstybei), už antrąjį 2015-ųjų pusmetį nusprendė išmokėti per 30 mln. eurų dividendų.
Šią savaitę Vyriausybė nustatė, kokios kapitalo grąžos 2016–2018 metais privalo siekti jai priklausančios bendrovės. Energetikos įmonėms šie rodikliai nėra maži: elektros ir dujų perdavimo grupei „Epso-G“ nustatytas 8,8 proc. rodiklis, „Klaipėdos naftai“ – 5,9 proc., pačiai „Lietuvos energijai“ – 5,7 proc.
Visiškai normalu, kad iš valstybinių įmonių tikimasi solidesnio įnašo į biudžetą. Tačiau jei Lietuvos monetų kalyklos, Universiteto vaistinės, Giraitės ginkluotės gamyklos ar daugelio kitų įmonių atveju viskas priklauso nuo jų pačių, energetikos sektoriaus kompanijoms kone visas pajamas suneša šių išteklių vartotojai – tiek gyventojai, tiek verslas.
Štai čia ir slypi sunkiausia užduotis – kaip padaryti, kad vilkas neliktų alkanas, o visos avys būtų tik apkirptos, tačiau ne nuskustos plikai.
Užtikrinti tai turėtų ne kas kitas, o VKEKK. Visiškai normalu, kad iškyla ginčų su rinkos dalyviais, kad ir kokie jie būtų – valstybiniai ar privatūs.
Suprantama, jog sprendimais ne visada būna patenkintos visos pusės, bet komisijos priedermė yra stebėti, kad monopolio teisėmis veikiančios kompanijos neimtų lupti devynių kailių nuo vartotojų.
Kol kas tai pavyksta. O kad būtų išvengta nesusipratimų ar mėginimų piktnaudžiauti ateityje, iš tiesų vertėtų įtvirtinti visišką VKEKK nepriklausomybę.
