Krepšinyje tai būtų sensacija, futbole – gal ir nieko ypatingo. Tačiau tai – ne sportas, o grumtynės dėl Lietuvos dujų rinkos.
Dar prieš penketą ar juolab daugiau metų buvo sunku įsivaizduoti, kad „Gazprom“ koncernas patirtų tokį pralaimėjimą Lietuvoje, kur anksčiau tiesiog karaliavo.
Dabar jėgų pusiausvyra pasikeitė iš esmės: šįmet iš maždaug 2 mlrd. kubinių metrų dujų, kurių prireiks mūsų šaliai, apie 1,15 milijardo bus suskystinta „Statoil“ gamyklose ir atplukdyta į Lietuvą. Rusijos monopolininkui teks tenkintis likusia rinkos dalimi, ir tai niekas neguldytų galvos, kad ją pasiseks išlaikyti bent tokią.
Dujas iš Norvegijos šįmet pirks ne tik „Litgas“, bet ir „Lietuvos dujų tiekimas“, taip pat didžiausia jų vartotoja „Achema“. Per metus sulauksime net 12 laivų, o pirmasis krovinys į Klaipėdą turėtų atplaukti itin svarbią mūsų valstybei dieną – vasario 16-ąją.
Išsvajotas tikslas – energetinė nepriklausomybė – jau, regis, visai arti. Negana to, kovą su „Gazprom“ pradėjusi Lietuva įpūtė ugnį visame žemyne. Ne viena valstybė ryžosi bylinėtis su rusais arbitraže dėl nesąžiningų kainų, o Europos Komisija rengiasi tikrinti visų šalių sutartis su šiuo kol kas pagrindiniu tiekėju.
Net „Gazprom“ pripažino, kad Baltijos šalyse verslas sekasi sunkiai. Tiesa, koncernas suokia investuotojams apie numatomą didesnę dujų tiekimo apimtį į kitas šalis bei apie išaugusią pernykštę apyvartą.
Vis dėlto ta menama stiprybė – viso labo rublinė: monopolininko pajamos tikrai auga, tačiau tik dėl nusilpusios Rusijos valiutos.
Dar labiau rusų mėginimus pririšti Europos šalis prie jų vamzdžio gali sujaukti JAV, nuo šių metų pradėjusios suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) eksportą.
Nepaisant visko, rusiškas tvaikas mūsų šalyje tebejuntamas. Antai sklando gandai, kad už „Lukoil“ degalines nusprendusio pirkti ir šios įmonės vietininkui Baltijos valstybėse I.Paleičikui perduoti valdyti Austrijos investicinio fondo stovi būtent „Gazprom“.
Žinoma, kad rusai lengvai neužleis pozicijų, aišku jau seniai. Todėl atitinkamoms institucijoms, stebinčioms Maskvos veiksmus verslo fronte, darbo turėtų pakakti. Kita vertus, galiausiai ne tiek svarbi kapitalo kilmė, jei įmonė rinkoje veikia civilizuotai ir skaidriai.
Būtent apie skaidrumą dažnai kalba ir mūsų šalies valdžia. Antai „Lietuvos dujų tiekimui“ sudarius sutartį su norvegais energetikos ministras R.Masiulis aiškino, kad „Statoil“ kainodara daug skaidresnė ir aiškesnė nei „Gazprom“, todėl galima lengviau prognozuoti dujų kainą ir užtikrinti, kad vartotojams ji nekiltų.
Viskas lyg ir nuostabu. Išskyrus vieną dalyką – kiek kainuos dujos iš „Statoil“? Kai visas jas tiekdavo rusai, kaina nebūdavo viešai ir suprantamai skelbiama. Tautai pranešinėtos tik žinios, kad „Gazprom“ padidino ją iki aukščiausios Europoje ar, kaip buvo prieš kelerius metus, pritaikė 20 procentų nuolaidą.
Dabar holdingo „Lietuvos energija“ vadovas D.Misiūnas tik užsiminė, jog „Statoil“ dujos kainuos 16–20 eurų už megavatvalandę. Taigi paklaida gana nemenka. Tačiau tikslesnės detalės neatskleidžiamos – esą tai įpareigoja sutartis su tiekėjais.
Todėl ir ekspertai neskuba džiūgauti. Pavyzdžiui, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto vadovas R.Vilpišauskas teigė, kad naujienos apie norvegiškas dujas yra tikrai geros vartotojams, „jeigu pasitvirtins informacija, kad naujos „Statoil“ sąlygos kainos prasme yra geresnės nei „Gazprom“.
Konfidencialumas ir komercinės paslaptys – išties kone šventas dalykas. Tik ar jos taikytinos šiuo atveju? Juk energetinės nepriklausomybės garantas SGD laivas-terminalas „Independence“ pastatytas ir išlaikomas visų Lietuvos piliečių pinigais.
Netgi dujų balioną kartą per tris mėnesius perkanti močiutė iš provincijos susimoka už energetinę nepriklausomybę. Kaip ir dauguma šalies žmonių, šiuo atveju ji yra UAB „Lietuvos Respublika“ akcininkė, todėl turi teisę žinoti, už kiek įsigyjamos šiai įmonei reikalingos žaliavos.
Skaidrumu kol kas nepasižymi ir valstybės sukurtas „Independence“ išlaikymo mechanizmas. 2013–2014 metais laivui pastatyti buvo įvestas vadinamasis SGD terminalo priedas. Vėliau jį pakeitė SGD terminalo dedamoji, o dabar – dujų pajėgumų mokestis.
Nepaisant įvairių pokyčių, principas išliko toks pat – moka dujų vartotojas. Tik už ką? Toks klausimas jau kilo verslininkams. Tiksliau, daugiausia dujų naudojančiai „Achemai“. Dar pernai balandį Konstitucinis teismas nusprendė, kad įmonė privalo mokėti SGD terminalo išlaikymo mokesčius.
Tačiau pasikeitus tvarkai trąšų gamintojai vėl bylinėjasi ir ginčija jos teisėtumą. Anot „Achemos grupės“ valdybos pirmininko G.Balčiūno, įpareigojimas padengti vienos valstybei priklausančių įmonių nuostolius, patirtus dėl prekybos dujomis, yra skandalingas ir netenkina verslo.
Ar pavyks tuo įtikinti teisėjus, sužinosime dar negreit. Tačiau paprastai verslo kompanijos be reikalo nešvaisto pinigų teisininkams, jei nemato galimybių laimėti.
Tai turėtų prisiminti ir valdžia, jau ne pirmus metus energetikos sektoriuje kurpianti gana painias ir galbūt ne tokias skaidrias, kaip to norėtųsi, schemas.
