Amerikiečių kompanija „Frontera Resources“ pareiškė, kad Pietų Kachetijoje aptiko 5,3 trln. kubinių metrų dujų telkinį.
Apie tai trečiadienį pranešė RNS. Palyginkime: Irano atsargos, kurios, BP vertinimu, yra didžiausios pasaulyje, sudaro 34 trln. kub. m.
Tiesa, Rusijos „Gazprom“ šiuo klausimu turi savo nuomonę – vien tik savo išteklius koncernas vertina 36 trln. kub. metrų.
Pasak „Frontera Resources“ vadovo Steve'o Nikandroso, dujos iš Gruzijos bus parduodamos rinkoje 10 metų ir „pakeis dujų tiekimo žaidimo taisykles“.
Eksportuoti dujas ketinama pradėti per artimiausius penkerius metus, o jų rinkomis turi tapti Turkija ir Rytų Europos šalys. Pernai vasarą „Frontera Resources“ pasirašė susitarimo memorandumą su Ukraina. Amerikiečių kompanija pranešė ketinanti tiekti Ukrainai suskystintąsias gamtines dujas (SGD) iš savo pajėgumų Gruzijoje. Kaip tuomet sakė Ukrainos ministras pirmininkas Arsenijus Jaceniukas, FR taip pat pareiškė apie ketinimus pastatyti Ukrainoje pakartotinio dujinimo terminalą SGD priimti, bet plačiau nekomentavo.
Tuomet dujų tiekimas iš Gruzijos kėlė daug abejonių, nes ši šalis pati importuoja dujas iš Azerbaidžano ir Rusijos. Pranešimas apie tokius didelius dujų išteklius ekspertams kelia abejonių ir dabar.
„Tai labai abejotina, kadangi Gruzijos teritorija gana nedidelė, o jos žemės gelmių geologinė struktūra tokia, kad tokio masto resursams tiesiog nėra vietos“, – sako Rusijos naftos ir dujų pramonininkų sąjungos vadovaujantis ekspertas Rustamas Tankajevas.
Pasak eksperto, tik Gruzijos pajūryje yra naftingas rajonas, kur kai kuriose nuogulose gali būti ir dujų telkinių, bet ne tiek daug. „Tai beveik Urengojaus atsargos, o Urengojaus teritorija kur kas didesnė nei Gruzijos“, – pažymi R.Tankajevas.
Charakteringa, kad pranešimas apie didelių dujų išteklių aptikimą Gruzijoje nuskambėjo paaštrėjusių Rusijos santykių su vienais iš svarbiausių jos dujų tiekimo kontrahentų (sutarties šalių. – Red.) – Turkijos ir Ukrainos – fone. Su Ankara Maskva konfliktuoja nuo tada, kai buvo numuštas operaciją Sirijoje vykdęs Rusijos naikintuvas, ir turkai jau pareiškė, kad yra pasirengę apskritai apsieiti be rusiškų dujų (o Turkija ir toliau delsia išduoti galutinį leidimą dėl Rusijos dujotiekio projekto „Turkijos srautas“).
Su Ukraina istorija tęsiasi jau seniai – Kijevas nepatenkintas rusiškų dujų kainomis ir periodiškai atsisako jas pirkti (pavyzdžiui, Ukrainos „Naftogaz“ atsisakė nuo dujų tiekimo iš Rusijos pirmąjį ketvirtį). Bet būtent dabar santykiai dar labiau paaštrėjo dėl kito rusiško dujų vamzdžio – „Šiaurės srautas-2“, teigia straipsnio autorius.
Ukraina pirmadienį pranešė, kad kreipėsi į teismą dėl „Šiaurės srauto-2“ ir reikalauja, kad Europos Komisija pasiektų, jog projektas būtų atšauktas, kadangi jis, Kijevo nuomone, yra „antiukrainietiškas ir antieuropietiškas“. Pagrindinė priežastis ta, kad pradėjus eksploatuoti šį dujotiekį Ukraina neteks 2 mlrd. dolerių pajamų už dujų tranzitą, apie ką anksčiau sakė A.Jaceniukas, sakoma straipsnyje.
Rusijos nacionalinio energetinio saugumo fondo ekspertas, politologas Igoris Juškovas mano kad pagrindinis pareiškimų apie netikėtai aptiktus didelius dujų išteklius tikslas yra kompanijos, kuri neva juos aptiko, vertės padidinimas.
„Tie 5 trln. kubinių metrų faktiškai keliasi iš vienos šalies į kitą (apie maždaug 5 trln. kubų skalūnų dujų anksčiau buvo pareiškusios Lenkija ir Ukraina. – gazeta.ru pastaba)“ – ironizuoja I.Juškovas.
Tokių pareiškimų rezultatas – auganti akcijų kaina, ir jas galima pelningai parduoti. Bet praktika rodo, kad iš tikrųjų tų išteklių nėra arba jų yra dešimt ar dvidešimt kartų mažiau. Štai iš Lenkijos ir Ukrainos pasitraukė investuotojai, mėginę ten ieškoti skalūnų dujų. O tarp jų buvo tokie šios pramonės gigantai, kaip „Exxon“ ir „Chevron“. Tiesa, pagrindinius pareiškimus apie išteklių aptikimą šiuo atveju daugiausia darė ne pačios kompanijos, o vietos valdžia, pastebi A.Topalovas.
Net jeigu ir būtų Gruzijoje tokie dideli dujų ištekliai, juos dar reikia kažkaip realizuoti. Teoriškai dujos galėtų tekėti vamzdžiais į Ukrainą, tačiau tie vamzdžiai vienaip ar kitaip eitų per Rusijos teritoriją, o Rusija, atsižvelgdama į geopolitinę situaciją, vargu ar tai leis.
Yra dar SGD variantas, apie kurį anksčiau kalbėjo „Frontera Resources“. Tačiau, atsižvelgiant į poreikį kurti infrastruktūrą ir statyti dujų tanklaivius (plius terminalai su pakartotinio dujinimo pajėgumais, kurių ta pati Ukraina neturi), dujų kaina gali padaryti jį nekonkurencingu, baigia savo straipsnį A.Topalovas portale „gazeta.ru“.
Parengė Leonas Grybauskas
