Tačiau derybos nelengvos, ir kol kas nėra aišku, kada sutartis galėtų būti pasirašyta, todėl bent jau Briuselyje kalbama, kad didesnė tikimybė susitarimų dėl vienos ar kitos prekybos srities liberalizavimo. Tikroviškiausiai atrodo galimybė ES valstybėms pirkti iš JAV suskystintas dujas. Tačiau Lietuva, nelaukdama derybų pabaigos, siekia pati stiprinti Lietuvos ir JAV dvišalį bendradarbiavimą energetikos srityje.
JAV lankęsis energetikos ministras Rokas Masiulis su Senato Energetikos ir gamtinių išteklių komiteto pirmininke Lisa Murkowski aptarė JAV energetinių išteklių eksporto į Lietuvą galimybes. Energetikos ministras – „Savaitėje“.
- Šiuo metu realiau atrodo eksportas į visą ES, ar, pirmiausia, į Lietuvą?
– Jeigu mums pavyks su amerikiečiais susitarti dėl dujų eksporto ir gausime palankią kainą, tai gal net jau ateinančiais metais gali atkeliauti kažkiek dujų į mūsų suskystintųjų dujų terminalą.
- O kokia galėtų būti ta kaina?
– Pas mus, Lietuvoje, dujų kaina yra viena mažiausių Europoje tik todėl, kad turime terminalą šiuo metu. O kai deramės dėl suskystintųjų dujų tiekimo iš JAV, be abejo, mes prašome kainos, kuri būtų dar geresnė.
- Kaina yra vienintelis dalykas, dėl ko mums reikia dujų iš JAV?
– Pagrindinis dalykas – kaina ir tiekimo stabilumas. Mes dabar turime pasirinkimo galimybę: turime terminalą ir turime vamzdį iš „Gazpromo“, todėl jau baigėsi politinis šantažas ir prasidėjo normalios derybos. Tiek su rusais, tiek su amerikiečais, tiek su kitais tiekėjais mes galime derėtis ir žiūrėsime, kas naudingiausia mūsų vartotojams. Tiesiog mes jau įžengėme į naują derybų erą, kai be spaudimo mes nuspręsime, o ne kažkas už mus.
- O kuo gali būti įdomus tas eksportas į Europą, šiuo atveju, į Lietuvą, patiems amerikiečiams?
– Mes turime „vartus“, per kuriuos galime importuoti dujas. Kiekvienos dujos turi tam tikrą cheminę sudėtį. Tai amerikiečių dujų cheminė sudėtis tinka mums, mes galime jas importuoti.
Kai kuriuose taškuose pasaulyje, pavyzdžiui, Nigerijoje, dujos yra šiek tiek „turtingesnės“ – metano ten yra mažiau, o sunkiųjų frakcijų – daugiau. Tai mes jų negalime importuoti, nes mes pripratę dirbti su rusiškomis dujomis, jos labai „liesos“ – šiek tiek prastesnės, bet visas mūsų regionas prie jų įpratęs.
Jau dabar mes turime galimybę dujas tiekti į Ukrainą, jeigu baltarusiai praleistų per savo teritoriją. Deja, Baltarusijoje „Gazpromas“ yra išsipirkęs vamzdžius, ir mums pranešė, kad jie techninių galimybių tam nemato. Bet mes matome, kad yra ne tik techninės, bet ir komercinės galimybės. Mes galėtume, pavyzdžiui, tiekti dujas į Kalningradą, tuo metu rusai galėtų nukreipti į Ukrainą. Tai būtų dujinių mainų sandoris. Tokiu būdu fiziškai mūsų dujos gal nepatektų į Ukrainą, bet dujos Ukrainoje atsirastų, ir mes galėtume su ukrainiečiais sudaryti sandorį, kaip ir parduodami savo dujas. Kol kas tos galimybės yra uždarytos, bet aš tikiu, kad tikrai su baltarusiais pavyks susitarti.
Kalbant apie saugyklas – kokia yra situacija su jomis? Inčiukalnis Latvijoje, suprantu, mums nelabai tinka dėl to, kad latviai neįgyvendina III energetinio paketo, ir tie patys amerikiečiai juos skubina tą daryti. Kita vertus, mes turime Syderių saugyklą ir turime net studiją.
Šiuo atveju Lietuvoje yra dėkinga situacija, nes mes turime alternatyvas. Galime vystyti savo saugyklą, esame atlikę bandymus ir tyrimus, matome, kad galime laikyti bent jau pusės milijardo kubų veikiančių dujų saugyklą, jeigu reikėtų.
Taip, ji nebūtų pigi. Bet pirmoji mūsų alternatyva yra, be abejo, Inčiukalnis. Taip, „Gazpromas“ kol kas laiko ranką uždėjęs ant Latvijos dujų sistemos, bet Latvijos vyriausybė jau priėmė sprendimą skaidyti tą įmonę, ir saugykla atitektų vyriausybei. Tokiu būdu su latviais tikrai, manau, rastume sprendimą, kad galėtume naudotis jų saugykla, kuri galbūt būtų pigesnė. Bet, jeigu tokio sprendimo rasti nepavyks, mes tada galėsime vystyti savo projektą. Gal į projektą pritrauksime suinteresuotas šalis, pavyzdžiui, lenkus, kai atsiras dujų jungtis su Lenkija, kuri irgi dabar yra vystoma.
- Naudodamasi proga, dar noriu paklausti apie mūsų santykius su „Hitachi“, ar jie kažkokie yra, ar dar yra kalbama kas nors apie atominę elektrinę, ar dabar viskas užšaldyta ir sprendimas bus tik 2018 metais, kaip buvo tokia mintis „išspinduliuota“?
– Santykiai su „Hitachi“ labai geri. Mes intensyviai dirbame pačiame projekte. Projekto finansai gerėja, tačiau šis projektas nėra vienos Lietuvos projektas. Jeigu jis būtų vienos Lietuvos, galima būtų greitai judėti, bet čia mums reikia ir regioninių partnerių, kad galėtume tą elektrinę pasidalinti – latvių ir estų.
Tiek Latvijoje, tiek Estijoje praėjusieji metai buvo rinkimų metai, bet jau šiais metais mes jiems pristatėme atnaujintus elektrinės skaičius. Ir aš pats planuoju šio mėnesio pabaigoje ir kitą mėnesį lankytis Latvijoje ir Estijoje, aptarti su jų ministrais, kaip jie mato perspektyvą, įvertindami jau naujus skaičius, kuriuos mes pateikėme. O viduje mes kantriai dirbame, mažiname kaštus, tobuliname projektą, kad, jeigu būtų sprendimas priimtas su partneriais jį vystyti, jis būtų kuo geresnis.
- Vadinasi, iš regioninių partnerių jūs tikitės atsakymo dar šiemet?
– Aš tikiuosi iš jų reakcijos į mūsų naujus skaičius.
- O kiek yra tiesos, kad apsisprendimas dėl atominės elektrinės statybos arba nestatybos Lietuvoje bus maždaug 2018 metais?
– Tikrai negaliu spėti. Datų jokių nėra nustatyta. Viską norima daryti kuo greičiau, bet gyvenimas yra gyvenimas – ne viskas vyksta taip, kaip norime.
