Rizikos kaina – prarasti sandoriai
Lietuvoje šiuo metu neveikia jokia ne bankinė draudimo, garantavimo ar sandorių kreditavimo sistema, kuri galėtų nuimti verslui nuo pečių dalį rizikos naštos ir padidinti šalies įmonių eksporto apimtis.
Ne viena Lietuvoje technologijas kurianti bei diegianti įmonė prarado pelningus sandorius ir galimas naujas užsienio rinkas, nes negavo banko garantijų užsakymui apmokėti.
Biokuro katilus gaminanti įmonė „Kalvis“, 75 proc. savo produkcijos eksportuojanti į Vakarų ir Rytų Europos valstybes, teigia per šiuos metus praradusi 10 sandorių, kurio vieno vidutinė vertė siekė apie 150 tūkst. eurų.
Sutartys išslydo iš rankų vien dėl to, jog užsakovai savo valstybėse negalėjo gauti projekto finansavimo iš valstybės ar bankų.
Eksporto stabdžiai
Su panašiomis problemomis yra susidūrusi ne viena įmonė, kuri savo produkciją eksportuoja ne tik į išsivysčiusias Vakarų Europos valstybes, bet ir į tokias ekonomiškai silpnesnes šalis, kaip Baltarusija, Ukraina ar Kazachstanas.
„Projektuose su užsakovais iš Ukrainos dažnai susiduriame su tuo, kad jie neturi pakankamai savų lėšų, o ukrainietiški bankai dėl susidariusios politinės situacijos dažnai nefinansuoja ilgalaikių investicinių projektų ar finansavimo kaštai jiems yra per dideli, nes čia bankinių palūkanų norma yra 3-4 kartus didesnė nei Europos Sąjungos komerciniuose bankuose.
Galimi projekto rangovai Ukrainos bankai neduoda pinigų grąžinimo užtikrinimo garantijų“, – pasakoja biokuro katilus ir technologinę biokuro katilinių įrangą projektuojančios ir gaminančios įmonės „Enerstena“ komercijos direktorius Marius Dubininkas.
M.Dubininkas taip pat teigia, kad jie, kaip gamintojai, turi galimybę iš Lietuvos finansuoti projektų įgyvendinimą Ukrainoje, suteikdami 2-3 metų laikotarpiui prekinį kreditą, tačiau įmonė susiduria su rizika, nes mūsų valstybėje nėra suteikiama jokių pinigų grąžinimo užtikrinimo garantijų.
Pasak jo, tokią situaciją išspręstų projekto įvykdymui ir atsiskaitymui užtikrinti skiriama Lietuvos valstybės eksporto garantija.
Palengvėtų konkurencija
Lietuvos pramonininkų konfederacijos teigimu, šiandien nacionalinės užsienio prekybos sandorių kreditavimo ir draudimo, garantavimo sistemos veikia beveik 100 pasaulio valstybių. Įmonės pastebi, jog dėl kitose valstybėse egzistuojančių galimybių gauti valstybės garantiją, konkursų metu vis sunkiau konkuruoti su kitais jų dalyviais ir taip prasiskinti kelią į užsienio rinką.
„Dalyvaudami konkursuose Bulgarijoje esame sulaukę reikalavimų projekto finansavimui taikyti minimalias 1-2 proc. siekiančias metines palūkanas.
Kitaip nei konkurso dalyviai iš Austrijos, Vokietijos, Čekijos, pasiūlyti tokias sąlygas mes neturime jokių galimybių. Užsienio eksporto rinkose mums atsivertų daug daugiau galimybių, jei Lietuvoje pradėtų veikti mechanizmas, padedantis sumažinti eksporto riziką ir teikiantis garantijas. Mes neprašome iš valstybės pinigų ir kažkokių labai ypatingų garantijų.
Tiesiog norime lygių galimybių konkuruoti su kitų Europos šalių gamintojais ir garantijų, kurias turi lenkai, čekai, net mūsų kaimynai latviai ir estai“, – sakė kogeneracines elektrines ir katilines gaminančios įmonės „Axis Technologies“ vadovas Giedrius Vaitkevičius.
Šiai įmonei taip pat yra tekę dalyvauti konkursuose Baltarusijoje, kur pirkėjas (valstybei priklausanti įmonė) gauna savo šalies valstybės garantą, kurį konkurso dalyviai, kaip apmokėjimo garantiją, siūlo savo bankui. Įmonės Lietuvoje pasinaudoti tokia garantija taip pat negali, nes mūsų bankai jų nepripažįsta.
Pagelbėtų patirtis
Lietuvoje jau buvo iniciatyvų, kuriomis bandyta padėti įmonėms plėsti eksportą. 2009 metais Ūkio ministerijos iniciatyva, šiek tiek daugiau nei vienerius metus buvo bandoma teikti specialiąsias garantijas draudėjams dėl dalies pirkėjo skolos apmokėjimo eksporto kredito draudimo atvejais, pirkėjui neatsiskaičius su draudėju sutartyje nustatytais terminais. Šios garantijos suma siekė iki 5 mln. litų (apie 1,35 ml. eurų).
Eksporto paramos sistemos kiekvienoje šalyje yra specifinės, tačiau visais atvejais jose dalyvauja eksportuotojai ir importuotojai bei prekiaujančių šalių finansų institucijos, dalyvaujančios užsienio prekybos sandorių finansavimo, rizikos mažinimo procese nuo pat produkcijos gamybos pradžios iki visiško atsiskaitymo už parduotas prekes ar įdiegtas technologijas.
Šiame mechanizme didelis vaidmuo tenka ir valstybei, kuri siekdama, kad jos verslas neprarastų užsienio rinkų, su privačiais draudikais pasidalina rizika. Valstybė prisiima dalį rizikos, garantuodama draudimo bendrovėms gautinas sumas už prekių eksportą.
Lietuvoje prieš kelis metus įgyvendinta garantijų eksportui užtikrinimo sistema galėtų tapti gera platforma šio mechanizmo atkūrimui.
Užmojai – nemenki
Ūkio ministerija dar 2014 metais, pristatydama Lietuvos eksporto plėtros gaires 2014-2020 metams, iškėlė labai ambicingus tikslus, tarp kurių yra planai kasmet padidinti prekių ir paslaugų eksportą vidutiniškai po 7 proc., o prekių ir paslaugų eksportą į trečiąsias valstybes bei investicinių prekių eksportą kasmet padidinti po 10 proc.
Taip pat numatyta skatinti lietuviškos kilmės prekes ir paslaugas, inovacijas ir didesnės pridėtinės vertės produktų gamybą bei paslaugas.
Pasak Lietuvos biomasės energetikos asociacijos „Litbioma“ prezidento Virginijaus Ramanausko, Lietuvos įmonių potencialas, patekus į užsienio rinkas – didžiulis, o atsiradus eksporto garantijų ir paramos mechanizmui, valstybės siekiami tikslai eksporto augime galėtų būti netgi ir viršijami, kas teigiamai atsilieptų visai šalies ekonomikai.
„Praėjusiais metais bendras biokuro įrangos gamintojų eksportas siekė apie 50 milijonų eurų, o jei valstybė garantuotų kliento patikimumą, šis skaičius galėtų išaugti dvigubai ir net viršyti 100 milijonų eurų. Ir tai kalbama tik apie vieną sektorių“, – sakė V.Ramanauskas.
Jo teigimu, toks lietuviškų technologijų eksporto skatinimas sukurtų daugiau darbo vietų, į valstybės biudžetą būtų sumokama daugiau mokesčių, padidėtų įmonių pelno mokesčiai, sumažėtų Lietuvos biudžeto deficitas, taip galėtume padidinti lietuviškų prekių konkurencingumą, sumažėjus rizikai, įmonės patirtų mažiau nuostolių, o iš didesnio eksporto gautas pajamas jos galėtų investuoti į naujų technologijų kūrimą.
