Lietuvai rengiantis skelbti antrąjį angliavandenilių išteklių naudojimo konkursą Šilutės-Tauragės plote, tokių žinių pasirodo vis dažniau.
Tačiau specialistų išvada negailestinga: jei kruopščiai laikomasi technologinių procesų ir nustatytų aplinkosaugos taisyklių, toks skystis nėra pavojingesnis, tarkime, už paprasčiausią vandenį. Beje, pastarasis ir sudaro didžiąją jo dalį – net 99,5 procento.
Svarbu laikytis taisyklių
Pasak Geologijos ir geografijos instituto vyriausiojo mokslo darbuotojo ir Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto profesoriaus habilituoto daktaro Sauliaus Šliaupos, mūsų šalyje skalūnų ištekliai glūdi labai giliai – maždaug 2 kilometrų gylyje.
Virš jų dar yra apie kilometro storio molio sluoksnis. Užtat geriamasis požeminis vanduo yra maždaug 300 metrų, o gruntinis – 15 metrų gylyje.
„Tikimybė, kad hidraulinio ardymo skystis galėtų iš tokio gylio prasisunkti iki vandens sluoksnių, labai menka. Su viena sąlyga – jei laikomasi visų technologinių reikalavimų.
Kitas galimas pavojus – kad vanduo būtų užterštas iš gręžinių išsiveržusiomis dujomis. Tačiau tai irgi neįmanoma, jeigu viskas vyksta pagal nustatytas taisykles ir reglamentą“, – sakė mokslininkas.
Anot jo, jei technologinių reikalavimų kruopščiai laikomasi, jokio pavojaus kilti negali.
Tai įrodo ir Lenkijos pavyzdys. Ten skalūnų dujų žvalgyba vyksta nuo 2007 metų, šįmet ketinama pradėti ir jų gavybą.
Kaimyninėje valstybėje apsilankę Šilutės rajono Žemaičių Naumiesčio, Smalininkų ir Vainuto seniūnijų bendruomenių atstovai turėjo progą savo akimis įsitikinti: per tiek laiko Lenkijoje nėra buvę nė vieno atvejo, kad hidraulinis ardymo skystis būtų pakenkęs aplinkai ar žmogui.
Juolab kad jis nepriekaištingai tvarkomas: panaudotas keliauja į nuotekų valymo įrenginius, o išvalytas vėl naudojamas tuo pačiu tikslu.
Skystyje tai, ką valgome
Vis dėlto žmogaus klaidų pasitaiko net ir taikant aukščiausius saugos standartus. Galbūt tokiu atveju šis skystis tikrai padarytų neatitaisomos žalos, todėl derėtų geriau pažvelgti, kas, išskyrus vandenį, sudaro likusią 0,5 procento dalį?
Dėl natrio chlorido (paprasčiausios druskos) ir citrinų rūgšties vargu ar gali kilti kokių nors abejonių – šios medžiagos maistui naudojamos kas dieną.
Siekiant sulaikyti hidrauliniame skystyje esantį smėlį naudojamas pupenių tirštiklis. Jo galima rasti ir dantų pastoje, valgomuosiuose leduose, įvairiuose kepiniuose, pagarduose, netgi kosmetikos priemonėse.
Galbūt baugiai skamba borato druskų ar natrio ir kalio karbonatų pavadinimai, tačiau šias medžiagas leidžiama naudoti gaminant muilą, vandens minkštiklius, valymo ar dezinfekavimo priemones. O juk šių produktų tikriausiai niekas nebijo paimti į rankas.
Bakterijas iš vandens šalinantis glutaraldehidas – irgi kažkas kraupaus? Taip, jei nesate užsukę į bet kurią gydymo įstaigą: medicinos ir odontologijos kabinetuose jis tėra paprasčiausia dezinfekavimo ir sterilizavimo priemonė.
Hidrauliniam skysčiui klampumo ir tąsumo suteikia izopropanolis, kurio apstu ir plaukų dažuose, ir stiklo valikliuose.
O kaip pagaminti automobiliui skirtą aušinimo skystį be etilenglikolio? Sunku įsivaizduoti. Tik jei jis nedaro jokios žalos mašinoje, kaip pakenks atsidūręs 2 kilometrų gylyje?
Dar viena sudėtinė hidraulinio ardymo skysčio dalis – įvairios rūgštys. Tokios, kokios naudojamos baseinams valyti. Tiems patiems baseinams, kuriuose kas dieną plaukioja žmonės.
„Tos įvairios medžiagos reikalingos kaip ir automobilių tepalas. Jos pagerina uolienų plėšymą, ardymą, tačiau pati jų koncentracija skystyje itin menka“, – teigė habil. dr. S.Šliaupa.
Apvirtusi cisterna – baisiau
„JAV nereikalauja atskleisti hidraulinio ardymo skysčio sudėties. Lietuva gali pareikalauti tai padaryti ir nustatyti atitinkamas aplinkosaugos normas, kad nebūtų jokio neigiamo poveikio.
Tačiau maža to, kad šiame skystyje naudojami priedai yra kone kasdieniai. Svarbu, kad ir jų koncentracija labai menka“, – aiškino habil. dr. S.Šliaupa.
Retai, tačiau vis dar pasitaiko, pavyzdžiui, geležinkelio avarijų, kai apvirsta naftos cisterna ir visas jos turinys išsilieja ant žemės, o vėliau sunkiasi į gruntinius vandenis. Būta ir atvejų, kai aplinka buvo užteršta ilgapirščiams pragręžus naftotiekį.
O kas nutiktų, jei į aplinką šitaip patektų hidraulinio ardymo skysčio? „Tai nepalyginami dalykai. Jei apvirsta cisterna ir nafta patenka į gruntinius vandenis, žala būna daug žiauresnė.
Juk hidrauliniame ardymo skystyje įvairios priemaišos sudaro vos pusę procento, likusi dalis – paprasčiausias vanduo.
O naftos koncentracija nepalyginti didesnė“, – teigė Geologijos ir geografijos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas ir Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto profesorius habilituotas mokslų daktaras S.Šliaupa.
Skalūnų dujoms išgauti naudojamas hidraulinio ardymo skystis daugelio laikomas baisiausių chemikalų mišiniu, kuris negrįžtamai užteršia aplinką. Bet iš tiesų tai – pasaka lengvatikiams.
