Aplinkos ministerijos praėjusią savaitę pavėžėti į Lenkiją, – į Pamario vaivadiją, Žygaičių bendruomenę atstovaujantys vyrai Edvardas Jurjonas, Algirdas Kvietkus bei ūkininkai Jonas Ercius ir Audrius Vindžigelskis iš Šilutės rajono vargu ar namo grįžo suminkštėjusia širdimi. Tačiau tikrai – nebe tokie vieningi.
Pakišo sutartį
Ūkininkas iš Šilutės rajono A.Vindžigelskis – vienas iš tų keturių žemaičių, kuris nestato ragų prieš mokslininkų-geologų ar pačių lenkų naftos gavybos kompanijų argumentus, bet ieško atsakymų į rūpimus klausimus.
„Ūkininkauju Balčių kaime, o jis – vos už 7 kilometrų nuo Žygaičių. Gyvenu iš pienininkystės, – turiu per 70 karvių. Savos žemės dirbu apie 80 hektarų, dar pusę tiek nuomojuosi“, – lrytas.lt pasakojo Audrius.
Jo teigimu, amerikiečių energetikos milžinė „Chevron“ Žemaitijoje pasirodė visai netikėtai.
„Tiesiog vieną dieną mane išsikvietė seniūnijos žemės ūkio skyriaus specialistas. Ir, nieko daug neaiškinęs, pakišo pasirašyti sutartį-sutikimą. Esą, mano žemėje, maždaug 14 hektarų plote, bus ieškoma skalūnų dujų“, – 2012-ųjų pavasario įvykius prisiminė A.Vindžigelskis.
Kaip? Kada? Kur? Juk toje žemėje žaliavo iš rudens pasėti žiemkenčiai, be to, kaip tik buvo teikiamos žemės deklaracijos.
„Tų sutarčių įpiršimu rūpinosi keli žmonės, lietuviai. Visa blogybė, kad jose nieko nebuvo numatyta – nei kokia bus kompensacija už prarastą derlių, nei žemės nuomos kaina, nei laikas, kiek viskas vyks. Tiesiog buvo žodžiu aiškinama, kad jokios žalos ta žvalgyba nepadarys, tik žemėje prigręš skylių“, – kalbėjo ūkininkas.
Tokios sutarties – vos ne tuščio popieriaus lapo jis nepasirašė. Koks kitas žmogus pasirašytų – imtų ir „paskolintų“ laisva valia tokį žemės plotą?
„Kai to nepadariau, atsirado grasinimų. Esą, nesutiksiu, tuomet negausiu tiesioginių išmokų.
Tai apskritai prasilenkia su sveika logika. Kaip gali verslas ateiti į mano žemę ir be niekur nieko ją pasiimti?“ – stebėjosi A.Vindžigelskis. Jo teigimu, visi įkalbinėjimai ir grasinimai liovėsi, kai Žygaičiuose prasidėjo protestai.
Savo akimis pamatęs tai, kaip skalūnų žvalgybą Krokovos valsčiuje atlieka dvi naftos kompanijos – lenkų „PGNiG“ bei amerikiečių „Lane Energy“, jis nedaugžodžiavo.
„Pirmiausia, ir mums reikia aiškumo, kokiomis sąlygomis skalūnų žvalgai nuomotųsi žemę. O kartu – kad būtų garantuota, jog energetikai laikysis technologijų ir jų darbas niekam nekels grėsmių: nei aplinkai, nei žmonėms“, – nukirto Audrius.
Atgal nesitraukia
„Vis tiek nenoriu įsileisti skalūnų žvalgų, – A.Kvietkus iš Žemaičių Naumiesčio bėrė argumentus tokius pat, kokius nusivežė ir į Lenkiją. Nors savo akimis pamatė, kaip vyksta skalūnų žvalgyba ir kaip tai atliekančios naftos kompanijos bendrauja su vietos žmonėmis.
„Nėra iš tos žvalgybos jokio gėrio. Ar daug šalių Europoje domisi skalūnais? Juk tik Lenkija, Rumunija tai daro, o dabar dar – ir Lietuva, – aiškino A.Kvietkus. – Vietos žmonės juk nuperkami.
Negali taip būti, kad, vykdant žvalgybą, nenutinka jokių avarijų. Bet norima, kad būtume palankūs, kad išskėstomis rankomis sutiktume kompanijas. O juk tai – žemė sprogdinama. Geriamas vanduo gali susisiekti su techniniu, – niekas neapsaugos nuo taršos. Tad mūsų niekas neperkalbėjo ir neperkalbės“.
Anot E.Jurjono, juk dabar Lietuvoje – ne badas, turime ir suskystintų dujų terminalą. „Tad ko skubėt? Reikia pažiūrėt, palaukt, kol ateis naujos, tikrai saugios technologijos“, – visi kaip vienas kalbėjo žemaičiai.
Lobistai nerimsta
„Nenuostabu, kad lietuviams reikia mūsų patirties. O ji ir pas mus nebuvo rožėmis klota“, – patikino Pamario vaivadijos maršalka Mieczyslawas Strukas.
Šiuo metu Pamario vaivadijoje dirba 7 investuotojai, – naftos kompanijos, kurios žvalgosi ir skalūnų dujų.
Dar trys – „Exxon Mobil“, „Total“ bei „Marathon Oil“ neseniai pasitraukė.
„Jos mums neaiškino, kokios tikrosios to pasitraukimo priežastys.
Vieni jų užsiminė, kad ėl geologinių aplinkybių telkinių neverta eksploatuoti. Gal jie ir tikėjosi, kad skalūnų dujų sankaupos prilygsta esančioms JAV? Taip tikrai nėra.
Kita iš pasitraukusių kompanijų pradėjo investuoti Rusijoje. Tačiau mes nežinome, ar ji patyrė „Gazprom“ spaudimą, todėl paliko Lenkiją“, – kalbėjo M.Strukas.
Tretiems galbūt koją pakišo atpigusi nafta. Ji paprastai pridengia investicijas į skalūnų dujų žvalgybą. Juk vienas vertikalus gręžinys – tai jau 10 ml. eurų investicija. O juk reikia ir horizontalių gręžinių, kurie – trečdaliu brangesni. Pastarųjų Pamario vaivadijoje yra 6, vertikaliųjų – 26. Dar 7 – planuojami.
Anot maršalkos, Lenkijoje skalūnų dujų žvalgyba apskritrai prasidėjo nuo avantiūrų ir konfliktų su ūkininkais, – žemės savininkais.
Pasirašant sklypų nuomos sutartis, buvo bandoma primesti savo sąlygas. Maža to, energetikos įmonių darbuotojai gąsdindavo kaimo žmones, kad žemę apskritai iš jų atims. Nors tai prasilenkia su Lenkijos teise, žmonės viso to vis tiek bijojo.
„O po to atsirado milžiniški sunkvežimiai, kurie bjaurojo vietinius kelius ir varė vietos bendruomenėms įsiūtį, – darbas buvo prastai organizuojamas.
Įvairių baimių gandus sėjo skalūnų žvalgybos priešininkai – apie užterštą arba nuslūgsiantį gėlą vandenį, triukšmą, aplinkos taršą.
Visa tai – įvairius propagandinius filmukus finansavo konkurentai, atstovaujantys kitų energijos šaltinių tiekėjus.
Lietuvoje viso to taip pat galima tikėtis“, – kalbėjo maršalka.
Juoba kad nerimsta ne tik „Gazprom“, puikiai žinanti, kad tai sumenkins jos pajamas.
Anot M.Struko, nerimsta ir atominės energetikos lobistai, ypač prancūzai. Juk Lenkijoje svarstoma dviejų atominių elektrinių statybos galimybės, – ieškoma joms vietos.
Geologai grėsmių neaptiko
Lenkijoje šiuo metu yra per 60 skalūnų dujų žvalgybos aikštelių. Vien Pamario vaivadijoje – apie 30, o štai prie Baltijos jūros prigludusiame Krokovos valsčiuje – trys, ir dar vienai jau parengta vieta.
„Septyniose vietovėse, kuriose vyksta skalūnų dujų žvalgyba, pastaruoju metu, atlikdami aplinkos monitoringą, patikrinome viską – nuo pat kastuvo paėmimo į rankas iki gręžinio likvidavimo.
Neigiamo poveikio požeminiam – geriamajam vandeniui nebuvo nustatyta. Teoriškai tai įmanoma, praktiškai užteršti jo neįmanoma. Jau vien dėl to, kad geriamojo vandens vandenvietės telkiasi negiliai, maždaug 200 metrų gylyje. O žvalgant skalūnus naudojamas techninis vanduo – į jį dedama apie 0,5-5 proc. chloro junginių, pumpuojamas į keturių kilometrų gylį“, – aiškino Lenkijos valstybinio geologijos instituto atstovė Anita Starzycka.
Ar tas vanduo, kurio vienam gręžiniui prireikia iki 4 tūkst. kubinių metrų, pilnai išvalomas? Kam ir kiek už jį sumokama? Tai – klausimai, kurie persekioja skalūnų žvalgybai besipriešinančius lietuvius.
Pasak A.Starzyckos, Lenkijoje skalūnų žvalgybą reglamentuoja apie 50 teisės aktų, o vienas iš jų numato ir tai, kad panaudotas vanduo – tai atliekos. Jis nuvežamas į artimiausius pramoninių atliekų valymo įrenginius, išvalomas, o po to gali dar kartą būti panaudojamas gręžiniuose.
Kitas būdas – „atidirbęs“ vanduo išvalomas specialiai tam skirtuose įrenginiuose, o susikaupusios atliekos nugabenamos į komunalinių atliekų valymo įrenginius.
Už vandenį dujų žvalgybos įmonės sumoka vandens tiekimo įmonėms. Jo kaina – tokia pati, kaip ir gyventojams tiekiamo vandens.
„JAV, kur Teksase ar Pensilvanijoje gaunamos skalūnų dujos, technologiniuose procesuose panaudotas vanduo tiesiog išpilamas ant žemės paviršiaus ar pumpuojamas atgal į gręžinius, kurie nebenaudojami“, – užsiminė A.Starzycka.
Žemės kaina – sutartinė
Anot Krokovos valsčiaus viršaičio Henryko Doeringo, dažniausiai naftos kompanijos, žvalgančios skalūnų dujų išteklius, žemės sklypą iš savininkų išsinuomoja,
„Mes ir patys iš pradžių nežinojome, kokia gali būti nuomos kaina, – kokios naudos gali turėti žemės savininkas, kurioje yra numatoma montuoti gręžinį.
Būta tokios situacijos, kai geologai numatė 5 ha plotą, ir investuotojas – naftos kompanija norėjo jį nusipirkti. Jie su ūkininku, atsižvelgę į žemės vertę rinkoje, sutarė kainą.
Bet po keleto dienų tas valstietis kainą pakėlė penkis kartus. Įmonės atstovas atėjo pas mane ir klausia, ką daryti. Bet ar galėjau pagelbėti? Sklypas buvo žemės ūkio paskirties, nutolęs nuo ūkinių pastatų gana toli. Pagal detaliuosius planus, statybos ten negalėjo vykti – sklypo kaina negalėjo be priežasties imti ir išaugti“, – pasakojo H.Doeringas.
Jis pritaikė psichologinę „technologiją“, susijusią su kaimynų pavydu, – pasikvietė tą jauną ūkininką ir paaiškino, kad sklypo vieta nėra labai griežtai nustatyta. Gręžinys juk gali būti išgręžtas ir kaimyninio sklypo teritorijoje. To, pasirodo, pakako – ūkininkas susėdo su investuotoju ir susitarė.
