Vilniuje, kuris galbūt paskutinis Lietuvoje pasistatė biokurtu kūrenamų krosnių, - pagaliau ir jį supančiuose miškuose darbuojasi medkirčiai, gremždami šabakštynus, retindami jaunuolynus, ir visą medienos smulkmę sugrūdantys biokuro gamintojų technikai į nasrus.
Ir vis dėlto, kam tas biokuras, jei Lietuva jau turi suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalą? Jei pagaliau atsirado galimybė apsirūpinti gamtinėmis dujomis, nedrebant dėl kiekvienos vienintelio – jau buvusio vienintelio - dujų tiekėjo užgaidos?
Ar apskritai kas nors Lietuvoje paskaičiavo, kiek metų šilumos tiekėjai galės biokuru kūrenti katilus? Ar to kuro ilgam užteks? O kas bus, tarkim, po dvidešimt metų, kai iškuopsim visus miškus ir nebebus kuo pašerti biokuro katilų?
Riekė storėja
Biokuro gamintojams taip neatrodo. Atvirkščiai, jie nemato trukdžių biokuro panaudojimo plėtrai, nebent – politinius.
„Biokuro panaudojimas energijai gaminti jau tapo viena prioritetinių sričių Lietuvos ekonomikos plėtrai užtikrinti.
Biokuro dalis bendrame kuro balanse centralizuotai teikiamai šilumai gaminti 1997 metais tesudarė 1,2 proc. O šiuo metu - jau apie 44 proc.
Planuojama, kad 2020-aisiais realus jo panaudojimas suksis apie 70-80 proc. Tad apie 20-30 proc. kuro poreikio galės sudaryti ir kitas – importuojamas kuras. O jei importuojamos dujos dar ir pigs, vartotojams bus – tik geriau“, - sakė biokuro gamintojų asociacijos „Litbioma“ atstovė Vilma Gaubytė.
„Pliusų“ virtinė
Bet kodėl, kai jau pastatytas suskystintų dujų terminalas, turėtų būti didinama biokuro kiekis bendrame kuro katile?
Anot V.Gaubytės, biokuras visada, nuo pat 1997-ųjų, buvo 2,5 – 3 kartus pigesnis nei dujos, ir dar – ekologiškas kuras.
„Be to, egzistuoja ir makroekonominė nauda, kai naudojamas vietinis kuras, nes šalyje kuriama pridėtinė vertė, - darbo vietos kuriamos, pradedant žaliavos surinkimu, baigiant šilumos tiekimu. Paskaičiuota, kad 1 TWh (teravatvalandei) energijos pagaminti reikia 1000 naujų darbo vietų. Tuo pačiu sumažėja socialinių išmokų poreikis, pagerėja eksporto-importo balansas, regionų plėtra.
Net importuodami pigesnes dujas vis tiek nekuriame pridėtinės vertės šalies viduje, bet pinigus atiduodame kitoms valstybėms“, - sakė V.Gaubytė.
Ką kirsim ir pjausim?
Lietuva iškėlė kartelę, - po penkerių metų net 70 proc. kuro, naudojamo šilumai gaminti, turės sudaryti biomasė. Bet kaip tiek jos prikaupti?
Anot V.Gaubytės, neseniai atlikti biomasės atsargų paskaičiavimai rodo, kad 2020–2025 m. be medienos (kasmetinis jos prieaugis - maždaug po 1,5 mln. tonų naftos ekvivalento - tne), galima panaudoti agrobiomasę (apie 440 tūkst. tne), komunalines atliekas (apie 200 tūkst. tne) bei tamsiąsias durpes (apie 80-100 tūkst. tne).
„Kasmetinis biokuro žaliavos prieaugis sudaro per 2,2 mln. tne. O juk, skaičiuojant šį kiekį, nebuvo „pliusuojamas“ rezervas, pavyzdžiui, nepanaudotas nusausintas dumblas, kurio per metus susikaupia apie 70 tūkst. tonų ar nepanaudoti žemės plotai (apie 170 – 280 tūkst. hektarų), kuriuose galima būtų auginti trumpos rotacijos energinius želdinius: karklus, hibridines drebules, įvairias daugiametes žoles“, - aiškino V.Gaubytė.
Jos teigimu, biokurio Lietuvoje yra į valias. Pavyzdžiui, 2011-aisiais Lietuvoje jo buvo sudeginta kone 1 mln. tne.
Įvertinus įvairias aplinkybes - individualių namų renovacijos programą, augantį biokuro katilinių efektyvumą, gyventojų emigracijos ir migracijos (iš kaimiškų vietų į miestus) procesus, - numatoma, kad vietinio kuro poreikis 2020-2025 m. sieks apie 1,5 mln. tne.
„Tai yra daug mažiau, nei 2020-2025 m. numatoma paruošti žaliavos“, - užsiminė V.Gaubytė.
Dega, bet nešildo
Asociacijos „Litbioma“ duomenimis, maždaug 80-90 proc. individualių namų Lietuvoje degina biokuro, tačiau - labai neefektyviai.
Vidutinis efektyvumas (vadinamasis naudingo veikimo koeficientas) šiuo metu veikiančiose krosnyse ir senuose katiluose tesieka 40 proc.
O pakeitus juos į naujus ir efektyvesnius, tas koeficientas iš karto pasistiebtų iki 85- 90 proc., o tai – net 1 mln. Kietmetrių sutaupytos medienos.
O tai ir mažesnė tarša, ir mažesnės biuokuro kainas (nes sutaupyta žaliava keliauja į centralizuotai tiekiamos šilumos rinką), ir nacionalinės pramonės parama, ir kita nauda.
