Branduolinės energijos nusprendusi atsisakyti Vokietija kratosi ir su ja susijusio verslo. Šios šalies koncernai „Eon“ ir RWE neslepia ieškantys pirkėjo jų valdomoms kompanijos „Urenco“ akcijoms. O pastaroji Vokietijos, Didžiosios Britanijos ir Olandijos kompanija yra viena didžiausių branduolinio kuro strypų atominėms elektrinėms tiekėja – užima 31 proc. pasaulio rinkos.
Šalia Vokietijos Gronau miesto, kuris yra visai netoli sienos su Olandija, įsikūrusiame fabrike specialios centrifugos gamina prisodrinto urano strypus. Branduolinei bombai jų dar nepakanka.
Tačiau tą patį uraną pasukus centrifugose dar ilgiau, galima pagaminti ir anaiptol ne taikų atomą. Anot specialistų, sukurti branduolinei bombai tinkamą užtaisą šioje gamykloje galbūt būtų įmanoma vos per kelias savaites.
Šios įmonės kontrolės siekia atsisakyti tiek olandai, tiek britai, rašo „Sueddeutsche.de“. Netgi užsimenama apie tai, kad kompanija gali būti parduoda biržoje – tiesiog taip tikimasi gauti kuo daugiau pinigų. Kalbama ne apie šimtus milijonų, o apie milijardus eurų.
Todėl nenuostabu, kad galimais sandoriais jau domisi ir daugelio šalių specialiosios tarnybos. Siekiama užkirsti kelią, kad „Urenco“ patirtis neatitektų tiems, kurie turi užmačių sukurti atominį ginklą.
Tačiau kaip atsijoti galimus pirkėjus? Kol kas atsakymo niekas nepateikė. Šia kompanija domisi ir branduolinės energetikos verslo milžinai – Kanados „Cameco“, Prancūzijos „Areva“ ar japonų ir amerikiečių „Toshiba-Westinghouse“.
Vis dėlto minimi ir kitokie pavadinimai – rizikos kapitalo fondai KKR, „Blackstone“, „Apax“. Taip pat neįvardytos kompanijos iš Honkongo, Indijos bei Artimųjų Rytų valstybių. Kas iš tiesų stovi už jų ir gali mesti milijardus eurų į branduolinės energetikos verslą? Kokie galimų investuotojų tikrieji tikslai? Į šiuos klausimus atsakymo kol kas nėra.
Anot M.Sailerio, parduoti „Urenco“ kaip bet kurią kitą kompaniją, kad būtų gauta kuo didesnė kaina, būtų tiesiog beprotybė. „Palikti laisvosios rinkos valiai tokios griaunamosios jėgos technologijas yra mažų mažiausia neatsakinga“, – teigė ekspertas.
Beje, „Urenco“ istorijoje jau yra juodų dėmių. Būtent šios kompanijos laboratorijoje septintajame dešimtmetyje darbavosi Abdulas Kadiras Khanas – Pakistano atominės bombos „tėvas“. Beje, vėliau jis savo žiniomis mielai dalijosi su Libijos, Šiaurės Korėjos ir Irano režimais. Pasaulis su tokio elgesio pasekmėmis kovoja iki šiol.
