– Tuo metu šis projektas Lietuvai, ko gero, buvo ne mažiau svarbus nei šiandienis SGD terminalas? – „Lietuvos ryto“ žurnalistas Tadas Ignatavičius pasiteiravo buvusio premjero Gedimino Vagnoriaus, kurio vadovaujama Vyriausybė baigė įgyvendinti vieną brangiausių šalies energetikos projektų.
– Manau, anas projektas Lietuvai gal net buvo svarbesnis, nes tai buvo pirmasis energetinis objektas, kuriuo mes atsiskyrėme nuo Rusijos monopolijos.
Aišku, jautėme milžinišką pasipriešinimą – pradedant žaliaisiais ir baigiant abejotinos reputacijos politikais.
– Sudėtingas projektas buvo ne tik labai prieštaringai vertinamas, bet ir truko ypač ilgai. Regis, per visą terminalo statybą pasikeitė net aštuonios Vyriausybės. Jūs premjero postą taip pat turėjote palikti prieš pat pradedant terminalui veikti. Kokios buvo pagrindinės kliūtys?
– Šį objektą pradėjome per mano pirmąją kadenciją 1991 metais. Paskui jis buvo realiai sustabdytas ir vėl atnaujintas praėjus nemažai laiko.
Projektas strigo ne dėl finansavimo, tam priešinosi Rusijos energetikos kompanijos – organizavo prieš terminalą nukreiptas akcijas.
Prorusiškai nusiteikę Lietuvos politikai tuomet blokavo projektą – priekaištauta, esą konkursas ne taip paskelbtas, projektas per brangus ir žalingas. Buvo ieškoma menkiausio teisinio ar politinio preteksto jį sužlugdyti. Projektui daugiausia priešinosi kairieji, nors priešininkų netrūko ir tarp radikalių dešiniųjų.
– Kaip manote, kas būtų nutikę, jei terminalo kritikams tuomet būtų pavykę įrodyti, kad šis objektas Lietuva nereikalingas?
– Tada Lietuva būtų patyrusi nuolat besikartojančias energetines blokadas arba būtume turėję už naftą permokėti. Taip atsitiko su dujomis.
Kai daugiau kaip prieš dešimtmetį rusų įtakai tuometė Lietuvos valdžia perleido tranzitinius vamzdynus, už dujas nuolat permokame – jos kainą rusai galėjo kelti kiek panorėję, ko anksčiau negalėjo daryti.
Tai buvo didžiausias smūgis mūsų energetinei nepriklausomybei. Ir tam pritarė ir kairieji, ir dešinieji.
– Būtingės terminalas, kaip dabar SGD terminalas, nebuvo komercinis projektas. Ko gero, nebuvo tikimasi, kad už tanklaiviais atsigabenamą žaliavą bus mokama mažiau? Ar šis projektas pasiteisino?
– Projektas buvo strategiškai svarbus užsitikrinant nepriklausomą nuo Rusijos naftos tiekimą. Bet, kitaip nei SGD terminalas, jis buvo patrauklus ir komercine prasme. Dabartinis projektas toks nėra, todėl galime susidurti su rimtomis problemomis.
Juk jeigu energetikos objektas nėra komerciškai patrauklus ar net nuostolingas, jis neprisideda prie energetinės nepriklausomybės, bet gali sukelti priešingą efektą – tapti balastu, už kurį tenka brangiai mokėti, bet negalima juo realiai pasinaudoti.
Dujų terminalas Lietuvai tikrai reikalingas, bet tenka apgailestauti, kad prieš keletą metų buvo atmestas komerciškai patrauklesnis ir daug pigesnis projektas.
Per šį terminalą mus pasieksiančių dujų kaina nebus labai konkurencinga. Ateitis parodys, kiek mes iš to turėsime naudos ir kiek rūpesčių.
Kalbant apie Būtingės terminalą, buvo siekiama, kad jis dirbtų pelningai ir nekeltų papildomų problemų.
Jis visiškai pasiteisino. Mes šiandien neturime jokių rūpesčių dėl naftos žaliavos tiekimo, bet mūsų laukia daug didesnis iššūkis – sujungti elektros ir dujų tinklus su Vakarų Europa.
– Būtingės naftos terminalas dabar priklauso Lenkijos koncernui, kuris gyvena ne pačius geriausius laikus. Ar tai jau nekelia jokios rizikos?
– Nei viena, nei kita nekelia jokių grėsmių, nes šis objektas jau nebėra strateginės reikšmės, neprivatizuotinas. Dabar tai komercinis objektas, kurio savininkas nebeturi realios įtakos konkurencijai. Nebent jį perimtų kokia nors monopolija, turinti tikslą jį uždaryti.
– Kaip apskritai vertinate Lietuvos žingsnius energetinės nepriklausomybės link?
– Tai yra žingsniai vėžlio greičiu. Visiškai nepateisinama, kai dvidešimt metų strateginiai energetiniai tinklai nejuda iš vietos, o prisidengus tariama energetinės nepriklausomybės vėliava yra stumiami abejotinos reikšmės projektai, pavyzdžiui, atominės elektrinės projektas ar kai kurios abejotinos elektros jungtys.
