Šis karas vyks be kraujo praliejimo, bet bus ne mažiau dramatiškas politiniu požiūriu, rašo „Newsweek“ apie Maskvos ir Europos dujų karą.
Fronto linijos lyg ir aiškios: Rusijai Vakarai reikalingi, kad galėtų gauti paskolų, maisto prekių ir technikos. To ji neteko dėl sankcijų. Europa savo ruožtu yra priklausoma nuo Rusijos bendrovės „Gazprom“, kuri tiekia trečdalį visų jos naudojamų dujų. Kremliui lieka tik panorėti panaudoti šį svertą atsakant į Europos sankcijas – ir štai laukas dujų mūšiams paruoštas.
„Kremlius tvirtai įsitikinęs, kad dujos – mūsų paskutinis ir pats geriausias ginklas – tai, ko Europa bijo labiau už viską. Jie sako:palaukite iki pirmojo sniego, ir tada pažiūrėsim, ką ES pasakys apie sankcijas“, - pranešė leidiniui žurnalistas iš Kremliui artimos aplinkos, remdamasis aukštų pareigūnų žodžiais.
Kas trukdo bendrovei „Gazprom“
Skirtingai nuo Rusijos gyventojų, kurių nebaugina išsivysčiusių šalių skirta bausmė, europiečiai jautriai sureaguos į kuro tiekimo nutraukimą.
„Žmonės, kurie gyvena demokratinėse šalyse, atkreipia dėmesį į tai, kiek jie moka už elektros energiją, jie nepakęs atjungimų. Suprantama, politikams teks tai įvertinti. Štai kodėl mes kol kas neliečiame „Gazprom“, - kalba vienas Vakarų diplomatas, gerai žinantis, kaip ES aptarinėjamos sankcijos.
Tačiau nepaisant to, kokia atrodo situacija iš pirmo žvilgsnio, šis ginklas gali suduoti Rusijai netgi skaudesnį smūgį, negu jos naujai iškeptiems priešininkams, tvirtina „Newsweek“ korespondentas Owenas Matthews.
Pirmoji priežastis – techninė: dujų gręžiniai įrengti taip, kad jų negalima imti ir uždaryti, kai to prireiks (jeigu bus nutarta nebetiekti dujų į ES), nepadarant žalos. Saugoti didelius dujų kiekius taip pat nėra paprasta.
Anot buvusio „Gazprom“ konsultanto Levo Smirnovo, kompanija turi nepanaudotų galimybių dujoms saugoti išnaudotuose dujų telkiniuose, druskos kavernose ir giluminiuose vandens sluoksniuose, bet jie "bus užsipildyti per keletą gavybos dienų“ (portalas „slon.ru“ teigia, kad „Gazprom“ turi 22 požemines dujų saugyklas, kurių bendra talpa 70,4 mlrd. kubinių metrų, ir esant dabartinėms dujų gavybos apimtims per parą šias saugyklas galima pripildyti per 47 dienas).
Finansinė šio reikalo pusė bendrovei „Gazprom“ gali tapti dar didesnė grėsmė.
Teoriškai bendrovei neužkirstas kelias gauti Vakarų kreditų, tačiau praktiškai, kaip teigia naftos ir dujų projektų finansavimo konsultantas Bruce`as James`as „kreditoriai labai nervinasi“ dėl galimo sankcijų sugriežtinimo, ir gauti finansavimą „Gazpromui“ nė kiek ne lengviau, negu toms Rusijos bendrovėms, kurios pateko į „juoduosius sąrašus“.
Be to, monopolistas turi pridėtinių išlaidų – 25 mlrd. dolerių per metus, dabartinę 50 mlrd. dolerių skolą ir yra suplanavęs daugybę projektų, kuriems įgyvendinti reikia pinigų – nuo telkinių įsisavinimo Arktyje iki vamzdžio tiesimo į Kiniją, dėl kurio taip sunkiai vyko derybos.
Be užsienio paskolų „Gazprom“ gali tikėtis tik dabartinių pinigų srautų, iš kurių 60 proc. arba 65 mlrd. dolerių ji gauna iš Europos pirkėjų.
Tad artimiausioje ateityje partneriai Vakaruose kompanijai reikalingi ne mažiau (jeigu ne daugiau), negu ji jiems, dėl ko abi šalys apsimeta, kad reikalai klostosi taip, lyg nieko nebūtų nutikę.
Ukrainos aritmetika
Šalys apsimeta, o štai Ukraina gali pasielgti neprognozuojamai, pastebi „Newsweek“. Visus ankstesnius dujų čiaupo užsukimus šiai šaliai (o nuo 1995 metų jų buvo keturi) lemdavo ginčai dėl dujų kainos ir mokesčio už tranzitą, kai „Gazprom“ sueidavo į konfliktą su Ukrainos vyriausybėmis, kontroliuojamomis promaskvietiškų ir antimaskvietiškų frakcijų. Dabar gi „rinkimų aritmetika Ukrainoje pasikeitė visiems laikams“: promaskvietiškos vyriausybės Kijeve nebeišrinks nė už ką.
Maža to, karas žmones taip nuteikė prieš Rusiją ir „Gazprom“, kad dujų gigantas gali nė nesitikėti, kad Ukraina sumokės penkių milijardų dolerių skolą, mano leidinys.
Rezultatas yra toks, kad „Gazprom“ faktiškai jau nutraukė dujų tiekimą Ukrainai, bet ir toliau pumpuoja jas Ukrainos vamzdžiais į Europą. Nepaisant to (ir Rusijos protestų), „mažai kas energetikos sektoriuje abejoja, jog Ukraina pasiima sau dujų iš Europai skirtų“, sakoma straipsnyje. Be to, Kijevas turi sąjungininkų – pavyzdžiui, Lenkija ir Slovakija oficialiai grąžina Ukrainai dalį Rusijos dujų žemomis kainomis, palaikydamos Ukrainą.
Pasak laikraščio,tokie susitarimai paverčia „Gazpromą“ nesąžiningų Kijevo valdininkų įkaitu: juk artėjant šalčiams Ukraina, tikriausiai, galės paimti dar daugiau dujų, o mažiau jų gavusi Centrinė Europa dėl to apkaltins Rusiją. Be to, yra dar viena aplinkybė, kuri pasitarnaus Kijevui: aneksuotas Krymas vis dar tebegauna 80 proc. elektros energijos ir didžiąją dalį vandens iš Ukrainos, o tai reiškia, kad Ukraina galės pasiūlyti savotiškus natūrinius mainus – elektra už kurą.
Abipusis susinaikinimas
Pati Europa taip pat pasikeitė, rašo O.Matthews. Kadaise ji buvo padalyta į tas šalis, kurioms V.Putinas atvirai nepatiko, ir tas, kurios jį „suprato“ (Vokietija, Italija), tačiau karas ir iš Amsterdamo MH17 reisu skridusio lėktuvo katastrofa nuteikė Vakarus prieš Rusijos prezidentą.
Šiomis naujomis sąlygomis dujų tiekimo sumažinimas Europos Sąjungai (nesvarbu, dėl kokios priežasties tai nutiks), sukels dar didesnę konfrontaciją ir, galimas daiktas, bus imtasi dar skausmingesnių sankcijų.
Anksčiau negirdėta tiesa apie „Gazprom“ pabaisą yra tokia, kad tiek tiekėjas, tiek pirkėjas yra supančioti savitarpio priklausomybės pančiais. Vakarų diplomatas sako, kad Rusijos totalinis dujų karas su Europa būtų „old Mad thinking“(„senojo beprotiško mąstymo“) ekonominis ekvivalentas, primindamas šaltojo karo metais paplitusią garantuoto abipusio susinaikinimo doktriną (angl. Mutually Assured Destruction, MAD). Briuselis kerta lažybų, kad V.Putinas gali būti pavojingas, bet jis nėra savižudis.
