Pavyzdžiui, Kaune šilumos energija ilgai buvo brangiausia tarp didžiųjų miestų.
Šiuo metu čia veikia 5–6 nepriklausomi gamintojai, deginantys biokurą. Todėl šilumos kaina antrajame šalies mieste bent jau kol kas yra antra pagal mažumą Lietuvoje.
„Konkurencija Kaune duoda vaisių“, – sakė Raimondas Štreimikis, bendrovės „GECO Investicijos“, valdančios Kaune 20 MW galios biokuro katilinę, vadovas.
Nepriklausomų šilumos gamintojų energija turi būti privalomai superkama, jei jų siūloma kaina yra nors šiek tiek mažesnė nei šilumos tinklų operatoriaus.
Beje, pastebima, kad gerokai padaugėjo ir biokuro pardavėjų. Tačiau biokuro kainos tai nepaveikė, nors paklausa auga kasmet.
„Pavyzdžiui, biokurą mes perkame iš ūkininkų“, – atskleidė „GECO Investicijų“ vadovas.
Nors Kaune mažieji šilumos gamintojai grumdydamiesi alkūnėmis bando laimėti rinkos dalį, tačiau dar eilėje laukia 3–4 jėgainės, kurias ketinama statyti. Tad biokuro katilinių konkurencija dar labiau augs.
Pasak R.Štreimikio, netrukus biokuras jau galės padengti visą Kauno šilumos ūkio žemėlapį.
Tiesa, šaltomis žiemomis dujų paramos dar tikrai reikės.
Tačiau Kauno elektrinei teks permąstyti savo ateitį – jai teks ieškoti būdų, kaip šilumą pagaminti kuo pigiau.
„Anksčiau tokio poreikio nebuvo, nes niekas neskatino mažinti kainos.
Kas atsitiktų, jei rinkoje paliktum vieną banką? Vienas monopolininkas niekada nebus suinteresuotas pasiūlyti pigiau“, – pažymėjo R.Štreimikis.
Kituose miestuose, kuriuose nepriklausomų šilumos gamintojų yra mažiau arba jiems sudaromos įvairios kliūtys, šilumos kaina mažėjo ne taip sparčiai kaip Kaune.
Pavyzdžiui, Vilniaus regione tėra du nepriklausomi šilumos gamintojai, tad kaina sostinėje mažėjo lėčiau net ir atpigus dujoms.
Nepriklausomi šilumos gamintojai ragina valdžią pereiti nuo šilumos centralizavimo prie decentralizavimo – kad miestuose būtų kuo daugiau alternatyvų.
Mažieji įsitikinę, kad taip būtų sumažinta avarijų rizika – sugedus vienvaldžiam šilumos gamintojui miestas gali turėti daug bėdų.
„GECO Investicijos“ Kaune turi jau 5 procentus rinkos, Joniškyje – dar daugiau. Stengiamasi įsibrauti ir į Vilniaus šilumos rinką, tačiau čia bendrovė susiduria su įvairiais trukdžiais.
Iš biokuro ir atliekų Lietuvoje geriausia gaminti 60 procentų šilumos energijos iš visos instaliuotos galios. (LR)
Nepriklausomi šilumos gamintojai lyg kometa įsiveržė į šilumos ūkį, ir tai kainoms turėjo lemtingos įtakos. Tuose miestuose, kur jų daugiau, šiluma pigesnė.
