Kokia atsinaujinančios energetikos vieta Lietuvos energetikos sistemoje? Kokios jos plėtros galimybės?
Apie tai – pokalbis su koncernui „Achemos grupė“ priklausančios energetikos bendrovės „Renerga“ vadovu Linu Sabaliausku.
– Vadovaujate vienai pirmųjų Lietuvoje bendrovių, kuri pradėjo plėtoti alternatyviąją energetiką. Kokie pagrindiniai iššūkiai buvo tuomet ir dabar?
– Dar 2001 metais buvo keletas problemų – visi seno sukirpimo inžinieriai netikėjo, kad vėjas gali gaminti elektros energiją, vadindavo tai futuristinėmis technologijomis, o įrenginių gamintojai netikėjo mumis, todėl neteikdavo pasiūlymų įrangai įsigyti.
Taigi tuo metu teko mokyti bankininkus, investuotojus, inžinierius, tinklo operatorius, projektuotojus ir, aišku, mokytis patiems. Dabar viskas paprasčiau – visi žino, kad vėjas Lietuvoje yra, kad jo yra daug.
– „Renerga“ pagal 2013 metų pardavimų pelningumą buvo Lietuvos verslo lyderių dvidešimtuke. Kaip manote, kas leido pasiekti tokią poziciją?
– Lėmė daugelis veiksnių. Vienas pagrindinių – išmoktos sunkmečio pamokos.
2009–2012 metais atlikta daugelio procesų, vykstančių bendrovėje, optimizacija.
Kartais juokauju, kad padėtis bendrovėje išties gera, nes vėjas pučia, o vandens irgi yra, todėl gamta skųstis neleidžia. Tai liudija ir rezultatai – mūsų vėjo jėgainės per aštuonis praėjusių metų mėnesius pagamino 62 mln. kWh, o šiemet per tą patį laikotarpį sugeneravome 76 mln. kWh elektros energijos.
Artimiausiuose planuose – plėtra. Kai kas sakytų, kad tai futuristiniai darbai. Numatomas vienas didesnių, moderniausių ir daug žadantis vėjo jėgainių statybos projektas Baltijos jūroje.
– Gal galite plačiau papasakoti apie šį projektą?
– Pirmiausia nereikia pamiršti, kad esame jūrinė valstybė, o Lietuvos teritorija nesibaigia tik ties pajūriu. Vėjo energetika Baltijos jūroje yra gerokai efektyvesnė nei žemyne, elektrinės statomos daug kompaktiškiau, vėjas stabilesnis, gamybos apimtis didesnė.
– Kokius konkrečius darbus jau atlikote, kad vėjo elektrinių parkas Baltijos jūroje taptų realybe?
– Šiuo metu daugiausia investavome į jūrinių vėjo elektrinių statybos ekonominių, planavimo, valdymo kompetencijų įgijimą, nes projektai dideli. Bet kokia klaida gali sužlugdyti projektą jam dar net neprasidėjus.
Be to, atliekame poveikio aplinkai vertinimą. Tai yra ilgas ir gana brangus procesas. Į tyrimus jau investavome per ketvirtį milijono litų, daugumą jų atlieka Lietuvos mokslininkai.
– Kokia yra vėjo energetikos vieta bendroje Lietuvos energetikos sistemoje?
– Šiandien vėjo elektrinių pagaminta elektros energija vietos rinkoje yra viena pigiausių, tad ateityje ji tikrai turėtų sudaryti gerokai didesnę dalį nei dabar. Reikėtų apsispręsti, kokia ta mūsų energetikos sistema turi būti.
Vėjo energetikos projektai yra plėtojami privačių investuotojų, todėl valstybei nereikia rūpintis kapitalo pritraukimu ir jo administravimu. Projektų rėmimas nėra amžinas – jau po 12 metų jėgainės privalo išgyventi rinkoje pačios.
Geriausiai padėtį iliustruoja skaičiai: naujieji vėjo energetikos parkai dvylika metų gaus fiksuotą 24 ct/kWh tarifą, tuo metu šiluminės elektrinės už elektros energiją, pagamintą šilumos gamybos metu, gauna vidutiniškai 34 ct/kWh.
– Ar ateityje Lietuva galėtų tapti ES vėjo energetikos sėkmės pavyzdžiu?
– Manau, kad taip. Galiausiai teks pripažinti, kad iškastinio kuro energetika yra ne tiktai tarši, bet ir brangi. Norėtųsi, kad tuo metu, kai tai suprasime, jau būtume priėmę sprendimus dėl anglies dvideginio mažinimo mūsų energetikos sistemoje.
Sprendimams trūksta politinės valios
Saulius Pikšrys
Lietuvos vėjo elektrinių asociacijos vadovas
„Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas numato vėjo elektrinių bendrą instaliuotą galią padidinti iki 500 megavatvalandžių (MW), tačiau ši riba jau yra pasiekta.
Apie 280 MW jau instaliuota, o likusi dalis yra išdalyta Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos organizuojamuose aukcionuose.
Mūsų vertinimu, šią kartelę reikėtų pakelti bent iki 850 MW žemyninėje dalyje ir parengti poįstatyminius aktus, kurie leistų pradėti vėjo energetikos plėtrą Baltijos jūroje.
Matome, kad reikalingiems sprendimams priimti trūksta tik politinės valios, nes verslas yra pasirengęs investuoti į vėjo energetikos plėtrą.
Tačiau politikai niekaip neapsisprendžia, kaip vėjo energetika plėtosis toliau. Esant tokiai padėčiai verslas negali planuoti investicijų.“
