Dešimtmetis „žalios“ energijos vartojimo Prato al Stelvijoje
2003 m. rugsėjo 28 d. Italijoje smarki audra rimtai pažeidė nacionalinius elektros tinklus ir šalyje įvyko didžiulė energetinė avarija. 56 mln. žmonių 12 valandų neturėjo elektros. Tačiau vienas miestelis – Prato al Stelvija, kuriame gyvena 3,2 tūkst. gyventojų – išvengė tokių nemalonumų, nors ir yra prijungtas prie nacionalinių tinklų. Situaciją išgelbėjo vietinės atsinaujinančios energijos jėgainės.
Prato al Stelvija jau daugiau nei 10 metų naudoja vien tik atsinaujinančią tiek elektros, tiek šiluminę energiją. Atsisakyti kitų energijos šaltinių miesteliui leidžia jame esanti šiluminė biokuro elektrinė, 4 mažos hidroelektrinės, 1,2 MW galingumo vėjo jėgainė ir saulės kolektoriai ant daugelio gyventojų stogų. Toks įvairių energijos rūšių balansas lemia, kad energijos miesteliui niekad nepristinga.
Miestelio gyventojams pasirinkimas vystyti atsinaujinančią energiją atneša įvairios naudos. Paneigdami stereotipą, kad atsinaujinanti energija yra brangi, už šildymą ir elektrą gyventojai moka 30-40 proc. mažiau negu likusi Italija, be to, jie tausoja gamtą.
Samso salos gyventojai uždirba iš vėjo energetikos
Danijos Samso sala, kurioje gyvena apie 4 tūkst. gyventojų, visą jai reikalingą elektros energiją pasigamina iš vėjo. Sala ne tik savo šalyje, bet ir Europoje yra atsinaujinančios energetikos plėtojimo pavyzdys. Dar prieš 20 metų visa jai reikalinga energija buvo importuojama iš žemyninės Danijos dalies, bet vienas atkaklus salos gyventojas įtikino kitus imtis ambicingo projekto ir drauge investuoti į vėjo energetiką. Saloje ėmė kilti vėjo jėgainės ir 2005 m. jau buvo eksportuojama daugiau elektros energijos negu sunaudojama.
Iš pradžių iškilo 11 vėjo jėgainių, kurios kartu per metus pagamina maždaug 26 GWh elektros – apytiksliai tiek, kiek reikia visai salai. Laikotarpius, kai vėjas nepučia, atpirkdavo laikotarpiai, kai dėl stipraus vėjo elektros būdavo pagaminama tiek daug, kad ji elektros tinklais būdavo perduodama į žemyninę Daniją. Salos gyventojai pajuto, kad eina teisingu keliu, ir nutarė papildomai investuoti į jūrų vėjo energetiką.
Šalia salos iškilo 10 jūrų vėjo jėgainių, kurios kartu pagamina maždaug 80 GWh energijos per metus. Dauguma šios energijos eksportuojama į žemyną. Pelną už parduotą elektrą išsidalina daug salos gyventojų – net 450 jų yra sausumos vėjo jėgainių akcininkai, panašus gyventojų skaičius valdo ir jūrų vėjo jėgaines.
Samso gyventojai džiaugiasi atsiperkančiomis investicijomis ir didžiuojasi saugantys aplinką bei gyvenantys visiškai „žaliai“ – visos vėjo jėgainės per metus kartu pagamina daugiau elektros energijos negu saloje sunaudojama iškastinio kuro. Be to, 75 proc. šildymui saloje sunaudojamos energijos pagaminama saulės ir biokuro elektrinėse.
Freiamto ūkininkus išgelbėjo investicijos į atsinaujinančius išteklius
Freiamtas – miestelis Vokietijos pietuose, kuriame gyvena apie 4,5 tūkst. gyventojų. Ilgą laiką pagrindinės ekonomikos šakos miestelyje buvo žemdirbystė ir gyvulininkystė. Tačiau krentant produktų supirkimo kainoms ūkininkai ėmė ieškoti naujų stabilių pragyvenimo šaltinių. Pasinaudodami palankiais atsinaujinančios energijos skatinimui Vokietijoje skirtais įstatymais, ūkininkai investavo į įvairias jos rūšis, pirmiausia vėją, ir ėmė gaminti daugiau elektros negu sunaudoja patys, o perteklių parduoti.
Į atsinaujinančią energiją investavo daugiau negu 100 Freiamte gyvenančių ūkininkų. Per metus miestelis sunaudoja 12 GWh elektros energijos, o iš atsinaujinančių išteklių pasigamina 15,4 GWh. 11 GWh energijos pasigaminama iš vėjo, 2,6 GWh – iš biokuro, 1,3 GWh – iš saulės, 0,5 GWh – hidroelektrinėse. Patys ūkininkai teigia, kad esant stabilioms ir fiksuotoms elektros supirkimo kainoms, investicijos į atsinaujinančią energetiką juos apsaugo nuo svyravimų žemės ūkio produktų rinkoje.
Be jau daug kur įprastų sprendimų, kaip biokuro gamyba iš jaučio mėšlo ar rapsų, Freiamto ūkininkai plėtodami atsinaujinančią energetiką pasitelkia ir netradicinius sprendimus. Pavyzdžiui, vėsinant karvių pieną dalis šilumos išsiskiria į aplinką: ūkininkai rado būdą, kaip šią šilumą „pagauti“ ir išnaudoti tvartų šildymui.
