„Mes palikti mirti“, – liūdnai dėliojo žodžius Ispanijos naftos perdirbimo gamyklos „Cepsa“ darbininkai.
Pernai gruodį ši įmonė sustabdė gamybą, o iki šiol taip ir neatsigavo, rašo „Lietuvos rytas".
Trikdžių būta ir anksčiau, tačiau kai nerandama degalų pirkėjų, sunku prognozuoti gamyklos ateitį.
Bankrotų maras plinta
Ispanijos naftininkus gali tiktai užjausti „Petroplus Petit“ gamyklos Prancūzijoje darbininkai. Jiems taip pat teko nutraukti veiklą.
Rumunijos „OMV Petrom“ gamykla užkonservuota nuo 2011 metų, jai vis dar ieškoma pirkėjų. Nuo 2009 metų Europoje jau uždaryta 11 naftos perdirbimo gamyklų.
Į Europoje besiplečiantį bankrotų marą su nerimu žvelgia mažeikiškiai.
„Padėtis yra sudėtinga. Gamyklai priklausančių įmonių darbuotojai verčiami kęsti prastovas. Niekas nėra tikras dėl ateities“, – pripažino vienintelės Baltijos šalyse naftos perdirbimo gamyklos „Orlen Lietuva“ profsąjungos lyderė Virginija Vilimienė.
Lenkijos koncerno „PKN Orlen“ valdoma bendrovė šiuo metu dirba tik 60 proc. pajėgumo.
Kasmet uždaroma po dvi
Iš 104 dabar Europoje veikiančių naftos perdirbimo gamyklų bent dešimtadalis išnyks iki 2020 metų. Tai prognozuoja Tarptautinė energetikos agentūra.
„Dėl smunkančios paklausos kasmet Europoje bus uždaroma po vieną didelę ar po dvi mažas gamyklas“, – paskelbė energetikos tyrimų grupė „JBC Energy“.
Įmonėms ieškoma pirkėjų, bet jų rasti ne taip paprasta. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje veikiančiai Milford Heiveno naftos perdirbimo gamyklai, kurioje dirba apie 500 žmonių, naujo savininko nesėkmingai dairomasi jau ketverius metus.
Jei gamykla artimiausiu metu nesulauks investuotojų, ji gali būti uždaryta dar šiais metais. Toks pat likimas 2013-ųjų pabaigoje ištiko vengrų koncerno MOL valdomą gamyklą Pietryčių Italijos Mantujos mieste.
Ji durys užvėrė dėl milžiniškų nuostolių, su kuriais savininkai nebegalėjo taikstytis.
Nulėmė skalūnų revoliucija
Gamyklų bankroto maras iki šiol sėjo paniką daugiausia Vakarų ir Pietų Europoje, bet dabar šešėlis atsėlino ir į rytinę žemyno dalį.
Kad Mažeikių naftos perdirbimo įmonei iškilo reali bankroto grėsmė, jau nebeslepia ir ją valdančio koncerno „PKN Orlen“ vadovai.
„Mažeikių gamykla susidūrė su tomis pačiomis bėdomis kaip ir dauguma Europos naftos perdirbimo įmonių“, – „Lietuvos rytui“ atsiųstame laiške rašė koncerno atstovai.
Mažeikiškiai dėl degalų pirkėjų konkuruoja su visomis Europos gamyklomis.
Tačiau didžiausią smūgį įmonė patyrė tada, kai amerikiečiai nusprendė, jog lietuviškų degalų jiems nereikia.
Anksčiau apie pusę Mažeikiuose gaminamos produkcijos nupirkdavo JAV kompanijos.
„Dėl skalūnų naftos gavybos ir aktyvaus amerikiečių eksporto mes susiduriame su bėdomis tiekdami produkciją į JAV rinką“, – teigė „PKN Orlen“.
Tos pačios priežastys prirėmė prie sienos visos Europos degalų gamintojus.
Anksčiau benziną importavę amerikiečiai dabar patys jį siūlo tarptautinei rinkai.
Skalūnų revoliucija energijos išteklių kainas gerokai nusmukdė. Todėl Amerika iš importuotojos tapo eksportuotoja.
Mažeikiams bėdų kilo ir dėl krizės Ukrainoje.
Palyginti su JAV, į šią šalį buvo eksportuojama mažiau produkcijos, bet ukrainiečiai mielai pirkdavo aukštos oktaninės klasės benziną, kuris būdavo palyginti brangus ir duodavo nemenkų pajamų.
Azijoje gamyklos naujesnės
Technologiškai ir morališkai pasenusias Europos naftos perdirbimo gamyklas spaudžia ir Azijos konkurentai.
„Azijoje ir Tolimuosiuose Rytuose veikia itin šiuolaikiškos ir efektyvios naftos perdirbimo gamyklos.
JAV tuo pat metu vyksta skalūnų revoliucija, tai reiškia, kad JAV naftos perdirbimo gamyklos gauna pigios žaliavos“, – britų dienraštis „The Telegraph“ citavo Tomą McKinlay, Milford Heiveno gamyklą valdančios įmonės „Murco“ generalinį direktorių.
O Europoje pastaruosius tris dešimtmečius gamyklos buvo tik remontuotos ar iš dalies atnaujintos. Bet visiškai naujų neiškilo. Tad joms tarptautinėje rinkoje vis sunkiau konkuruoti su rytiečiais.
Be to, degalų vartojimas Vakaruose niekaip nekyla. Tiesa, naftą eksportuojančių valstybių organizacija OPEC prognozuoja, kad žaliavos paklausa 2015 metais padidės. Degalų – irgi.
Kaltina blogą vietą
„PKN Orlen“ atstovai „Lietuvos rytui“ tvirtino, jog Lietuvos, Latvijos ir Estijos rinkos yra per menkos, kad būtų galima išnaudoti Mažeikių įmonės pajėgumus. Be to, kaimyninėse šalyse karaliauja skandinaviškų degalų importuotojai.
Anot gamyklos savininkų, „Orlen Lietuva“ sunkiai konkuruoja ir dėl nepatogios geografinės padėties.
Dažniausiai tokios gamyklos statomos šalia uostų, kuriuose būtų galima krauti naftą ir jau pagamintus degalus. O į Mažeikius naftą, kuri Lietuvą pasiekia tanklaiviais, reikia gabenti daugiau nei šimtą kilometrų.
„Mažeikių gamyklos vieta yra blogiausia iš visų 11 įmonių, veikiančių Baltijos regione.
Todėl naftą tenka vežtis geležinkeliu, o tai labai pabrangina produkciją“, – vardijo „PKN Orlen“ atstovai.
Todėl lenkų kova su „Lietuvos geležinkeliais“ dėl gabenimo nuolaidų tęsiasi jau ne vienus metus.
Bet kol kas jos rezultatas toks, kad naftininkų skolos geležinkelininkams tiktai didėja, o pastarųjų prašymu teismas areštuoja vis daugiau „Orlen Lietuva“ turto.
Lietuvos valstybė akcijų nebeturi
Ar „Orlen Lietuva“ taps 12-ąja, 13-ąja ar 14-ąja per pastaruosius penkerius metus bankrutavusia Europos naftos perdirbimo gamykla? „PKN Orlen“ atstovai neneigė, kad galimas ir toks scenarijus, nes svarstomi įvairūs variantai.
Bendrovės „Finasta Asset Management“ fondų valdytojas Vaidotas Rūkas pažymėjo, kad rinkos ekonomikos sąlygomis įmonių bankrotas yra normalus ir kartais netgi sveikintinas reiškinys.
„Mažeikių įmonės bankrotas būtų sunkus atvejis, bet ne katastrofa“, – sakė jis.
Pastaruoju metu pasigirsta nuomonių, kad valdžia turėtų aktyviau kištis į naftos perdirbimo gamyklos veiklą ir bandyti ją išsaugoti. Tačiau Lietuva neturi nė vienos akcijos šioje bendrovėje.
V.Rūkas nesutiko, kad šiuo atveju reikėtų įsikišti valstybei. Jo nuomone, valdžia nebent galėtų padėti sprendžiant ir derantis dėl mokesčių ar nuolaidų už produkcijos gabenimą.
