Seimas šįmet pataisė dar 2011 metais palaimintas Šilumos ūkio įstatymo nuostatas, kurios uždraudė šilumos tiekėjams, su jais susijusioms įmonėms ir netgi jose dirbantiems asmenims per patrankos šūvį prisiartinti prie daugiabučių šilumos punktų.
Pustrečių metų šių namų gyventojai neturėjo galimybės laisvai rinkti šių punktų prižiūrėtojų. Priežastis labai paprasta: dažnas šios specifinės srities atstovas darbo ar kitokiais santykiais susijęs su šilumos tiekėjais, todėl neturėjo teisės imtis tokios veiklos.
Dėl to daugelis šilumos punktų buvo palikti kone be priežiūros.
Nors nemažai jų yra automatizuoti, iš to naudos gyventojams mažai, nes šiais privalumais beveik nepasinaudojama.
Kita vertus, dėl tokių neretai absurdiškų ribojimų sumažėjo konkurencija šioje srityje, todėl neliko jokios galimybės sumažinti šilumos punktų priežiūros kainų.
Šįmet Seimas nusprendė atleisti varžtus.
Pagal jo priimtas pataisas, padidėjo daugiabučių gyventojų galimybės pasirinkti patikimiausią prižiūrėtoją, reikalauti, kad jis rūpintųsi jų interesais. Taip pat atsirado prielaidų didėti konkurencijai, užtikrinti patikimą šilumos tiekimą žiemą.
Tačiau Prezidentūra vetavo šias pataisas ir grąžino jas Seimui.
Anot jos atstovų, tokios nuostatos vėl atvertų šilumos tiekėjams kelią į daugiabučių namų šilumos punktus.
– Galbūt toks veto naudingas daugiabučių gyventojams? Juk skelbiama, kad Seimas vėl pataikauja šilumininkams? – „Lietuvos rytas“ pasiteiravo Respublikinių būsto valdymo ir priežiūros rūmų Teisės skyriaus vedėjo Algirdo Glodenio.
– Seimo priimtose pataisose aiškiai nurodyta, kad jokie keliai į namo šildymo sistemų priežiūros sritį negali būti atverti nei šilumos tiekėjams, nei su jais pagal Konkurencijos įstatymą susijusiems asmenims. Ko daugiau reikia?
Viešai skelbiama, kad taip siekiama suardyti monopolinę grandinę. Tačiau nereikia šių reikalų painioti su šilumos tiekėjais, kurių monopolinę padėtį nulemia infrastruktūra.
Prižiūrėtojas niekaip neįeina į tą monopolinę grandinę, jis yra laisvai pasirenkamas – gyventojai patys balsuoja, ką jiems pasamdyti. Maža to, jie gali pakeisti prižiūrėtoją kitu net du kartus per mėnesį.
– Tačiau Prezidentūros atstovai aiškina, kad jie atveria kelią vartotojui laisvai rinktis šilumos punkto prižiūrėtoją?
– Tai visiška netiesa. Aš pats esu vartotojas ir galiu pasakyti, kad geriausia rinktis tuomet, kai nėra jokių apribojimų pagal kokius nors šalutinius rodiklius – kokioje veikloje tas subjektas dar dalyvauja, su kuo jis susijęs, ką gamina.
Man svarbiausia – prižiūrėtojo kvalifikacija ir sugebėjimas atlikti savo darbą. Kodėl niekas nenori palikti patiems gyventojams spręsti, ką pasamdyti, kad tvarkytų jų turtą?
Prezidentūros veto daugiabučiuose gyvenantiems žmonėms kenksmingas, nes mažina vartotojų galimybes pasirinkti tinkamą prižiūrėtoją, susiaurina pasirinkimą, palieka už borto dalį konkurencingų rinkos dalyvių.
Be to, mažėja šilumos tiekimo patikimumas žiemą. Juk užtikrinti sklandų sistemos darbą, kai šilumos tiekėjas atribotas nuo daugiabučio, gali tik tai pajėgianti padaryti įmonė.
Be to, dėl mažinamos konkurencijos šioje rinkoje didėja tarifai ir darbų kainos.
– Kokių dar pasiūlymų daugiabučių gyventojus ir bendrijas vienijančios organizacijos turi dėl Šilumos ūkio įstatymo?
– Jų yra ne vienas. Pavyzdžiui, toli gražu ne visi šilumos punktai Lietuvoje yra automatizuoti, o dėl to patiriama labai didelių šilumos nuostolių.
Atitinkamai pernelyg daug sumoka ir gyventojai.
Senamiesčiuose tebėra daug namų, į kuriuos šiluma tiekiama iš atokiau esančio šilumos punkto požeminiais vamzdynais.
Tas punktas tiekia šilumą ne vienam, o keliems daugiabučiams. Paskirstant šilumą didelė jos dalis prarandama po žeme.
Tokiais atvejais norint automatizuoti punktą investicijos gali siekti ir milijoną litų, ir daugiau. Gerai, jeigu tokiuose namuose yra šimtas butų, o ką daryti tiems, kuriuose tik dešimt? Patiems gyventojams tai beveik nepakeliama našta.
O verslo įmonės investuoti į šilumos punktus nenori, nes joms tiesiog neapsimoka. Anksčiau tai darydavo šilumos tiekėjai, jų pastangomis buvo sutvarkyta didžioji dalis punktų.
Dar nuo 2008 metų priimtos Šilumos ūkio įstatymo pataisos nustatė, kad šilumos kainos turi būti skirstomos pagal tai, kam priklauso punktai.
Tik 2011 metų gegužę Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija pagaliau leido įtraukti į kainą amortizacinius atskaitymus už investicijas į šilumos punktus.
Sistema pradėjo veikti, kai kurios bendrijos netgi išsipirko savo punktus iš šilumininkų. Tačiau jau po pusmečio naujos pataisos viską sugriovė.
Šilumos tiekėjai iš esmės tapo atriboti nuo savo turto. Jei šilumos punkte įvyksta avarija, tuo rūpintis turi daugiabučio gyventojai, o ne punkto savininkai.
Bet teisiniu požiūriu tų punktų namų gyventojams niekas nepadovanojo.
Nemokamų pietų nebūna, tad šią problemą anksčiau ar vėliau tikrai reikės išspręsti.
– O kodėl negalima punktų reguliuoti nuotoliniu būdu, jei dažname jų jau yra tam reikalinga įranga?
– Dispečerinė sistema sukurta, signalus iš šilumos punktų ji gali priimti, valdyti juos iš centro taip pat. Tačiau nuo 2011 metų pabaigos jos neleidžiama naudoti daugiabučiuose. Taip daroma tik prižiūrint visuomeninės paskirties pastatus.
Pagal dabartines nuostatas, prižiūrėtojas turi užsukti į šilumos punktą bent kartą per savaitę. Tačiau per tiek laiko į orą galima paleisti tiek šilumos, kad net plaukai gali pasišiaušti. Esant nuotolinei priežiūrai, jei orai atšilo, šilumos tiekimą išsyk galima sumažinti.
Daugiabutyje, kuriame aš gyvenu, šį pavasarį, kai dienomis temperatūra pakildavo iki 9 laipsnių, šiluma nebebuvo tiekiama. Kai nukrisdavo žemiau septynių, vėl ją įjungdavo.
Bet ką daryti daugiabučiams, kuriuose nėra tokios sistemos?
