„Vilniaus energija“ yra kaltinama, kad pigiau įsigijusi gamtinių dujų, nesumažino šilumos kainos vilniečiams.
Tai yra netiesa, nes iš įsigytų dujų „Vilniaus energija“ gamino ne šilumą, o elektrą. Šį faktą 2004 metais ne kartą raštu patvirtino tiek „Dujotekana“, tiek sudarytos sutartys ir dujų priėmimo-perdavimo dokumentai, tiek 2004 metų gruodžio 29 dieną ir Vilniaus apygardos teismas, užbaigdamas „Dalkia Lietuva“ ir „Dujotekana“ ginčą patvirtinta taikos sutartimi. Iš „Dalkia Lietuva“ elektrai gaminti 2004 metais „Vilniaus energija“ įsigijo tik 127 mln. m3 dujų, kai tuo tarpu tais metais iš viso elektrai gaminti sunaudojo daugiau kaip 170 mln. m3 dujų.
2004 metais įsigytų dujų kaina neturėjo jokios įtakos „Vilniaus energija“ parduodamos elektros kainoms – tuo metu galiojo visiškai kitokia nei šiandien elektros kainų nustatymo ir reguliavimo metodika. Kvotinės elektros kaina buvo nustatoma remiantis Elektrėnų elektrinės, o ne Vilniaus ar Kauno elektrinių sąnaudomis, o virškvotinei elektros gamybai apskirtai nebuvo taikomas joks reguliavimas.
Net jeigu „Vilniaus energijos“ įsigytos dujos ir būtų naudotos šilumai gaminti - šis faktas taip pat negalėjo turėti jokios įtakos šilumos kainai – taip pat ir šilumos kainų nustatyme tuo metu galiojo visiškai kita VKEKK metodika, nei yra šiuo metu. Faktinė dujų kaina negalėjo veikti VKEKK šilumos įmonėms nustatomo šilumos tarifo pagal tuo metu galiojusį šilumos kainos reguliavimo mechanizmą.
Anksčiau dujų kainos pokyčiai buvo nepalyginamai mažesni nei dabar. Todėl nuo pat 1997-ųjų iki 2006 metų į šilumos kainą buvo įskaičiuojama ne konkreti faktinė vieno ar kito šilumos gamintojo pirktų dujų, bet vidutinė dujų rinkos kaina, nustatoma VKEKK. Tai buvo aiškiai nurodyta tuo metu galiojusios Centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodikos 101.2 punkte.
Bet koks dujų įsigijimas buvo grįstas šilumos tiekimo įmonių rizika. Kitaip nei šiandien, tuo metu teisės aktuose nei šilumos tiekėjams, nei vartotojams nebuvo numatyta jokių kompensacijų dėl dujų įsigijimų kitokia, nei VKEKK įskaičiuota vidutinė rinkos kaina, nedengiančios šilumos kainos. Dėl šilumos kainose pagal faktines sąnaudas nevertinamos dujų kainų, valiutos kurso, galimų teisminių ginčų rizikos siekiantys apsisaugoti nuo nuostolių šilumos tiekėjai buvo raginami savarankiškai naudotis finansinės rizikos draudimo priemonėmis.
„Vilniaus energija“ pažeidė įstatymus, nes dujas pirko iš dujų prekybai licencijuotos, bet susijusios įmonės „Dalkia Lietuva“.
Tai netiesa, nes tokia praktika Lietuvoje yra įprasta ir teisės aktais nedraudžiama, sudaryti sutartis tarp susijusių asmenų yra legalu, jei susijęs asmuo turi teisę, licenciją ar leidimą atitinkamą veiklą vykdyti.
Pavyzdžiui ir šiuo metu Akcinių bendrovių įstatymas (15 str. 1 d. 5 p.) nedraudžia įmonėms skolintis iš savo akcininkų ir nenustato tokio skolinimo pelno maržų, tačiau tik numato, kad palūkanos negali viršyti komercinių bankų vidutinės palūkanų normos.
Analogiškai ir šiuo atveju, „Vilniaus energija“ dujas elektros gamybai iš susijusios, tam licenciją turinčios įmonės „Dalkia Lietuva“ pirko už ne didesnę kainą, nei kad būtų galėjusi įsigyti tiesiogiai iš UAB „Dujotekana“, kuri vienintelė tuo metų rinkoje tiekė gamtines dujas laisviesiems vartotojams (kuriuo buvo ir „Vilniaus energija“).
Tuo metu jokių licencijuotų dujų prekybos įmonių antkainiai nebuvo reguliuojami ir „Dujotekanos“ taikomi antkainiai (2004 metais – vidutiniškai 32%) Lietuvos įmonėms buvo 2-5 kartus didesni nei „Dalkia Lietuva“ (6-16%). Šis faktas patvirtintas Valstybės kontrolės išvadose dėl 2002-2004 metų dujų kainų (2005-06-15 Valstybės audito ataskaita Nr. 2020-12-72) ir VKEKK metinėje veiklos ataskaitoje už 2003 metus.
Yra daug pavyzdžių, kuomet gamtinės dujos, kuras energijos gamybai, kitos prekės ar paslaugos, energetikos įmonių yra įsigyjamos iš susijusių asmenų, su vienokia ar kitokia pastarųjų pardavimo marža.
Pavyzdžiui, Kauno termofikacinė elektrinė (KTE), buvusi susijusi su OAO „Gazprom“ (KTE akcininkas), pirko visas gamtines dujas (tiek elektros, tiek šilumos gamybai) iš jų tiekėjo ne už jų savikainą, tačiau už kainą, kurioje yra ir „Gazprom“ antkainis.
Pavyzdžiui, UAB „Fortum“ šilumos gamybai skirtą biokurą taip pat perka su antkainiu iš susijusios įmonės UAB „Fortum ekošiluma“ (medienos biokuro gamyba ir tiekimas klientams).
Jau trečius metus tyrimą vykdanti FNTT neva atrado naujų faktų.
Tai yra netiesa, nes dujų pirkimo istorija dar 2005 metais buvo išnagrinėta, ištirta ir įvertinta Valstybės kontrolės (2005-06-15 Valstybės audito ataskaita Nr. 2020-12-72), VKEKK (2005-09-12 posėdžio protokolinis sprendimas Nr.O2-27) ir Seimo audito komiteto, kuriam 2005-02-15 Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu ir buvo pristatyta Valstybės kontrolės ataskaita.
Institucijos viešai pripažino, kad jokie įstatymai nebuvo pažeisti, o „Vilniaus energijos“ veiksmai jokios įtakos šilumos vartotojams neturėjo. Apie institucijų įvertinimą buvo plačiai komentuota visose žiniasklaidos priemonėse.
Vartotojai nukentėjo dėl „Vilniaus energijos“ veiksmų – esą šilumos kaina buvo didesnė nei galėjo būti.
Tai yra netiesa, nes VKEKK visa eile šilumos kainų nustatymo bei perskaičiavimo pažymų yra patvirtinusi, kad „Vilniaus energija“ vienašališkai, savo pelno sąskaita, visiems butiniams šilumos vartotojams taikė mažesnę šilumos kainą, nei buvo VKEKK nustatyta pagal galiojančią metodiką. Bendra tokių šilumos kainos nuolaidų vartotojams suma 2002-2007 metais sudarė apie 47 mln. litų.
Pvz., vien 2006 metų birželio 8 d. šilumos kainos perskaičiavimo pažymoje Nr. O5-139 VKEKK konstatavo, kad dėl vartotojams taikomos šilumos kainos nuolaidos „Vilniaus energija“ per metus negaus daugiau kaip 8 mln. litų jai pagal VKEKK metodiką priklausančių pajamų.
Tik 2006 metų eigoje VKEKK, pakeitusi Centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodiką, pirmą kartą numatė galimybę įvertinti faktinių dujų kainų skirtumus už praėjusį laikotarpį ir skaičiavimuose dujoms nebetaikyti vidutinių rinkos kainų.
Pirmą kartą Centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodikos 102 punkte buvo numatyta galimybė ir skirti ateinančiame laikotarpyje nustatomose šilumos kainose kompensaciją šilumos vartotojams (šilumos kainą mažinant) ar šilumos tiekėjams (šilumos kainą didinant) dėl praeito ataskaitinio šilumos kainos laikotarpio nuostolių, patirtų faktinei dujų kainai į bet kurią pusę neatitikus VKEKK anksčiau vertintų vidutinių rinkos kainų.
Šilumos kainų reguliavimo tvarka kardinaliai pasikeitė tik nuo 2009 metų liepos, kuomet pakeitus Šilumos ūkio įstatymą buvo nustatyta, kad šilumos tarifas tvirtinamas ne kartą per metus, o kas mėnesį, atsižvelgiant į faktinį dujų kainų svyravimą, o visos sąnaudos dėl kuro kainų praėjusio laikotarpio neatitikimų šilumos kainoje ir realybėje yra vienodai kompensuojamos į abi puses – tiek šilumos vartotojams, tiek ir šilumos tiekėjams, tai atliekant į ateitį nustatomose šilumos kainose.
„Vilniaus energija“ kaltinama, kad po teismo sprendimu patvirtintos taikos sutarties iš „Dujotekanos“ gavusi kompensaciją už netinkamą sutarties vykdymą, šių pinigų (apie 2 mln. Lt) 2006 metais neskyrė šilumos kainai mažinti.
Tai yra netiesa, nes tuo metu teisės aktuose nebuvo numatytos nei pareigos, nei jokios tvarkos, pagal kurią būtų galima mažinti šilumos tarifą įplaukomis už delspinigius, baudas ar kompensacijas, sumokėtas pagal sutartis ar teismų sprendimus.
Pavyzdžiui, laiku už šilumą neatsiskaitantys vartotojai moka valstybės ar sutarčių nustatytus delspinigius. Jie taip pat neskiriami mažinti šilumos kainai visiems vartotojams (tame tarpe ir tiems patiems, kurie mokėjo delspinigius), nes tai – kompensacija, skirta įmonės veiklai vystyti.
Pagal 2004 metais teismo patvirtintą taikos sutartį kompensacijomis „Dujotekana“ nesumažino dujų kainos „Vilniaus energijai“, o atlygino gera valia suderinto dydžio žalą dėl netinkamo sutarties vykdymo.
Pagal tuometinę tvarką šilumos tiekėjas privalėjo prisiimti veiklos riziką. Štai 2006 metų birželio mėnesį VKEKK komisijai perskaičiuojant kainas už 2005 metus, komisija neįtraukė į šilumos kainą apie 13 mln. litų „Vilniaus energijos“ nuostolių, patirtų staiga nuo 2006 m. sausio 1 d. pabrangus dujoms. Motyvas – šios rizikos kompensavimas dar nenumatytas teisės aktuose, gamtinių dujų kainos skaičiavimuose vertinamos ne faktinės, o vidutinės rinkos – nesvarbu ar faktinės kainos buvo didesnės, ar mažesnės.
Net jeigu „Vilniaus energija“ ir būtų bandžiusi „Dujotekana“ kompensacijos už netinkamą sutarties vykdymą sumomis mažinti šilumos kainą už 2003 ar 2005 metus, toks bandymas būtų nesėkmingas. Pagal tuo metu galiojusią šilumos kainos metodikos tvarką, šilumos kaina buvo VKEKK nustatoma remiantis vidutine gamtinių dujų rinkos kaina, nesvarbu kokia buvo praėjusiu laikotarpiu faktinė dujų kainą, taip pat šilumos kainoje pagal metodiką nekompensuojant jokių tokių rinkos ir faktinių kainų neatitikimų skirtumų nei šilumos tiekėjams, nei vartotojams.
Lygiai tais pačiais laikotarpiais, kai „Vilniaus energija“ kaltinama, esą turėjusi 2005 metais gautą 2 mln. Lt. „Dujotekana“ kompensaciją dėl netinkamo 2003 m. sutarties vykdymo panaudoti šilumos kainoms mažinti – iš tiesų „Vilniaus energija“ pagal VKEKK 2006-06-08 pažymą Nr. O5-139 ir 2007-06-15 pažymą Nr. O5-121 patyrė daugiau kaip 20 mln. Lt nuostolių (apie 13+7,9 mln. Lt) dėl didėjančios dujų kainos nepadengiamos šilumos kainos tolesnio taikymo, o taip pat papildomus beveik 12 mln. praradimų (8,2 + 3,6 mln. Lt) dėl vienašališkai pačios „Vilniaus energija“ lengvatinės (mažesnės nei numatyta VKEKK metodikoje) šilumos kainos taikymo buitiniams vartotojams.
