„Gerai, kad tu iš Vokietijos“, – plačiai šypsodamasis ištarė Musa „Der Spiegel“ korespondentui.
Vyriškis elegantiškai vairavo savo aprūdijusį 1993 metais pagamintą „Toyota Starlet“ automobilį duobėta Nigerio sostinės Niamėjaus gatve, sumaniai išvengdamas kitų eismo dalyvių keliamos sumaišties.
„Jeigu būtum prancūzas, į savo automobilį nepriimčiau“, – nusišypsojo Musa. Šie jo žodžiai sulaukė pritariamo murmėjimo, kuris atsklido nuo galinės automobilio sėdynės.
Praėjus 40 metų po nepriklausomybės atgavimo Nigerio gyventojų širdyse neblėsta neapykanta buvusiems kolonijos šeimininkams.
„Prancūzija – su ja pirmiausia sieju koncerną „Areva“. Jie neteisėtai pasisavino mūsų uraną, bet už tai palieka tik skurdą, ligas ir konfliktus“, – sakė Musa.
Prancūzams reikia urano
Vakarų Afrikoje esantis Nigeris pirmiausia garsėja tuo, kad skurdžiausių pasaulio valstybių sąraše užima gėdingą antrąją vietą. Nepaisant to, kad šios šalies gelmėse slypi vienas geidžiamiausių žemės išteklių – uranas.
Jam tenka daugiau negu pusė viso Nigerio eksporto, tačiau naudos iš to beveik jokios.
Daugiau nei 40 metų koncernas „Areva“ išgauna uraną Nigerio šiaurėje.
Pagrindinė šios kompanijos akcininkė yra Prancūzijos valstybė, kuriai reikia numalšinti savo 58 atominių elektrinių alkį.
Jokia kita pasaulio valstybė nenaudoja tiek daug branduolinės energijos kaip Prancūzija. Todėl uranas jai itin svarbus.
„Areva“ per metus jo išgauna apie 5 tūkst. tonų. Tai antras rodiklis visame pasaulyje. Nigeryje ji valdo dvi kasyklas.
2015-aisiais turėtų būti įrengta trečioji: tuomet prancūzai iš pasaulio urano verslo sosto nustums Kazachstano bendrovę „KazAtomProm“.
Radiacija tapo kasdienybe
Arlito miestas Nigerio šiaurėje – Musos gimtinė, čia gyvena didžioji dalis jo šeimos narių.
Būtent šiame regione yra ir urano kasyklos. Todėl beveik visi vietos gyventojai darbuojasi koncernui „Areva“. Atrodo, dirbk ir džiaukis.
Tačiau vietos gyventojų veiduose džiaugsmo – nė lašo. Priežastis paprasta: radiacija.
Ne sykį atlikus tyrimus paaiškėjo, kad radioaktyvioji spinduliuotė aptinkama beveik visur – žemėje, ore ir vandenyje, ant namų sienų, net ant virtuvės indų.
Kai tyrėjai pranešė, kad radioaktyviosiomis nuotekomis užterštas net geriamasis vanduo, „Areva“ sukruto ir skubiai užantspaudavo nurodytus šulinius, bet atsisakė pripažinti savo kaltę.
Dirvos tyrimas prie kasyklų taip pat atskleidė siaubingus rezultatus.
Čia urano ir kitų radioaktyviųjų cheminių medžiagų koncentracija buvo šimtą kartų didesnė už normalią.
Kaltas ne pats uranas, kuris šiose žemėse glūdėjo tūkstantmečius. Taršos priežastis – jo išgavimo technologijos.
Tam, kad būtų pagaminta kilogramas tinkamo urano, tenka išmesti 335 kilogramus atliekų, kurių 85 procentus sudaro radioaktyvioji rūda.
Spinduliuoja net puodai
„Areva“ išgauna uraną atvirose kasyklose, tad ir uolienų nuolaužų mišinį kaupia po atviru dangumi. Daugiau negu per keturis dešimtmečius susikaupė kalnas maždaug 35 milijonų tonų radioaktyviųjų sąšlavų ir chemikalų.
Baisiausia, kad gyventojams niekas neaiškina apie užkrėstų medžiagų pavojų. Todėl daugelis vietos žmonių radioaktyviąsias atliekas naudoja keliams tiesti ir namams statyti.
Net urano gavybai nebetinkami įrankiai vėl perdirbami. Taip užkrėstas metalas keliauja iš rankų į rankas. Ko tuomet stebėtis, kad radiaciją skleidžia net virtuvės puodai.
Kaukes naudoja neseniai
Musa įsitikinęs, kad radioaktyvioji spinduliuotė pražudė jo tėvą, kuris taip pat dirbo koncerne „Areva“.
„Iš pradžių jį kankino kosulys, paskui jis greitai silpo, atrodė suglebęs, galiausiai nebenorėjo valgyti. Tėvas mirė 45 metų“, – pasakojo Musa.
„Areva“ greičiausiai paneigtų tokius įtarimus.
Šis koncernas yra didžiausias regiono darbdavys, todėl ir vietos ligoninės – jo rankose.
Koncernas giriasi skiriantis nemokamą medicininę profilaktiką ir suteikiantis pacientui priežiūrą po ligos. Bet prancūzų koncernui dirbantys gydytojai nė vienu atveju nenori pripažinti, kad tai vėžinė liga, kurią sukėlė darbas.
Tik kaip tuomet galima paaiškinti, kad mirštamumas nuo kvėpavimo ligų Arlito regione yra net dusyk didesnis nei likusiuose ir dar skurdesniuose Nigerio rajonuose.
Nieko nuostabaus: tik nuo devintojo dešimtmečio vidurio kasyklų darbininkai buvo aprūpinami apsauginėmis priemonėmis, pavyzdžiui, kaukėmis.
