Suskystintųjų gamtinių dujų terminalas: klausimai ir atsakymai (schema)

Suskystintų gamtinių dujų terminalo (SGD) projektą įgyvendinančiai bendrovei „Klaipėdos nafta“ nebeliko formalių kliūčių gauti iki 87 mln. eurų (300,15 mln. litų) Europos investicijų banko (EIB) paskolą terminalo statybai.

Numatyta, kad terminalas pradės veikti 2014 metų pabaigoje ir kol kas visi procesai vyksta pagal grafiką, rašo „Lietuvos rytas“.

Artėjant finišui, projektą įgyvendinanti bendrovė „Klaipėdos nafta“ sulaukia vis daugiau specialistų ir visuomenės susidomėjimo, todėl atsakymus į kai kuriuos dažniausiai užduodamus klausimus pateikiame lrytas.lt skaitytojams.

SGD terminalo poreikis identifikuotas dar 2007 metų sausio 18 dieną Nacionalinėje energetikos strategijoje, o Europos Komisija yra nustačiusi, jog iki 2014-ųjų gruodžio 3-iosios visos šalys narės turi turėti alternatyvų dujų šaltinį. SGD terminalo projektas Klaipėdoje pradėtas įgyvendinti 2011 metais.

Lietuva dujas, reikalingas pramonei ir šilumos bei elektros gamintojams, perka iš vienintelio šaltinio – Rusijos bendrovės „Gazprom“. Kadangi rinkoje nėra jokių alternatyvų, Lietuva už dujas priversta mokėti gerokai brangiau nei dauguma Vakarų Europos valstybių.

Siekiant iš esmės pakeisti Lietuvai nepalankią padėtį Nacionalinėje energetikos strategijoje įtvirtinta nuostata, kad mūsų šalis nebegali būti priklausoma nuo vienintelio dujų tiekėjo ir turi turėti prieigą prie globalios dujų rinkos. Suskystintųjų gamtinių dujų terminalas Klaipėdos uoste pasirinktas kaip efektyviausias ir greičiausiai įgyvendinamas problemos sprendimo būdas.

Kodėl terminalas bus plaukiojantis, o ne ant kranto?

Pasirinkimą lėmė finansinės galimybės, esama padėtis dujų rinkoje ir laikas. Plaukiojantysis terminalas kainuoja maždaug 50 proc. pigiau nei statomas sausumoje ir jo veiklos sąnaudos būtų trečdaliu mažesnės. Taip pat tokiam terminalui, įskaitant sanitarines zonas, nereikia didžiulio pakrantės žemės ploto. Be to, kranto terminalo statyba užtrunka 2 metais ilgiau nei plaukiojančiojo. Esant poreikiui, plaukiojantįjį terminalą galima perkelti į kitą vietą.

Europos Komisijos užsakytas tyrimas, kurį 2012 metais atliko bendrovė „Booz & Company“, patvirtino, jog pasirinktas SGDT tipas ir laivo-talpyklos dydis yra geriausias sprendimas Baltijos šalims.

Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijos nustatyta, jog Suskystintųjų gamtinių dujų terminalas yra prioritetinis dujų sektoriaus projektas, turintis strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui.

Terminalo operatorius pripažįstamas strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčia įmone.

Atsižvelgiant į šiuos aspektus Suskystintųjų gamtinių dujų terminalo projektą turi įgyvendinti valstybė ar jai priklausanti įmonė.

Bendrovė „Klaipėdos nafta“ yra „NASDAQ OMX Vilnius“ biržos sąrašuose esanti ir visiškai biržos skaidrumo ir informacijos atskleidimo reikalavimus atitinkanti įmonė, turinti didžiulę uoste esančio naftos produktų terminalo valdymo patirtį.

72,3 proc. bendrovės akcijų priklauso Lietuvos valstybei, todėl, atsižvelgiant į sėkmingą veiklą, gerą finansinę padėtį, patirtį ir valstybės galimybę kontroliuoti procesus, Suskystintųjų gamtinių dujų terminalui įgyvendinti buvo pasirinkta būtent „Klaipėdos nafta“.

Projekto įgyvendinimo procesas jau peržengė ribą ir jau neįmanoma sugrįžti atgal.

Galima teigti, jog projektas šiuo metu yra finišo tiesiojoje, tiesiog būtina užbaigti pradėtus darbus. Visi projekto įgyvendinimo plane numatyti procesai yra arba užbaigti, arba įgyvendinami. Visi procesai vykdomi laikantis iš anksto suderinto grafiko.

Terminalą sudaro trys pagrindinės dalys: plaukiojantysis laivas-talpykla su dujinimo įrenginiu, speciali krantinė laivui-talpyklai švartuotis ir aukšto slėgio dujų vamzdynas, sujungtas su magistraliniu dujotiekiu.

Laivas-talpykla „Independence“ („Nepriklausomybė“) baigiamas statyti Pietų Korėjos laivų statykloje „Hyundai Heavy Industries“. Krantinės statybą pradėjo tarptautinį konkursą laimėjusi Latvijos bendrovė BMGS. Dujotiekį tiesia tarptautinį konkursą laimėjusi Vokietijos bendrovė „PPS Pipeline Systems GmbH“.

Kokia viso terminalo projekto kaina per 10 metų?

Skaičiuojant visas terminalo sudedamąsias – SGD terminalo infrastruktūros investicijas, visus uosto parengiamuosius, krantinės statybos darbus bei laivo-talpyklos su dujinimo įranga 10 metų nuomą bendroji investicijų ir kaštų suma siekia 2,1 milijardo litų (be pridėtinės vertės mokesčio).

Pagrindinius SGDT finansavimo šaltinius sudaro skolintos lėšos. 2013 m. liepos 9 d. „Klaipėdos nafta“ sudarė paskolos sutartį su Europos investicijų banku (EIB) dėl 87 mln. eurų (300 mln. litų) paskolos suteikimo Suskystintųjų gamtinių dujų terminalo projektui įgyvendinti. EIB pagal šią sutartį finansuos iki 50 proc. projektui (krantinės ir dujų vamzdyno statybos) įgyvendinti reikalingų lėšų.

Paskolos terminas – iki 20 metų, palūkanų norma bus pateikiama EIB išmokėjimo pasiūlymuose.

Bendrovės 100 proc. finansinių įsipareigojimų pagal sutartį vykdymas bus užtikrintas valstybės garantija.

Dėl EIB paskolos itin gerų sąlygų bendrovė sutaupys apie 70 mln. litų.

2013 m. vasario 6 d. „Klaipėdos nafta“ pasirašė 120 mln. litų banko sąskaitos kredito (indėlio pereikvojimo) sutartį su „Nordea Bank Finland Plc“.

Indėlio pereikvojimo sutartis skirta SGD terminalo projekto trumpalaikiams finansavimo poreikiams.

Lietuva laivo-talpyklos nepirks, jis bus nuomojamas finansinės nuomos būdu 10 metų su galimybe jį išsipirkti pasibaigus šiam laikotarpiui. Per 10 metų laivo su įgula nuoma atsieis 1,48 mlrd. litų (be PVM). Reikia pažymėti, kad į šią sumą jau įeina 330 mln. JAV dolerių (860 mln. litų) „Hoegh LNG“ paskolos administravimas, kuris gali kainuoti apie 300 mln. litų.

2013 m. kovo 18 d. „Klaipėdos nafta“ sudarė Krantinės infrastruktūros ir suprastruktūros (įrangos) projektavimo, pirkimo ir statybos sutartį su skelbiamų derybų būdu vykusio konkurso laimėtoju Latvijos BMGS dėl Suskystintųjų gamtinių dujų terminalo uosto infrastruktūros su suprastruktūra projektavimo ir statybos darbų.

Pagal sutartį atliekamų darbų fiksuota kaina nebus didesnė nei 93,88 mln. litų (be PVM). Bendrovė fiksuotą sutarties kainą moka tik už faktiškai atliktus darbus.

2013 m. gegužės 6 d. „Klaipėdos nafta“ sudarė Gamtinių dujų dujotiekio sistemos projektavimo, pirkimo ir statybos (EPC) darbų sutartį su konkurso laimėtoju Vokietijos koncernu „PPS Pipeline Systems GmbH“.

Pagal sutartį bus atliekami gamtinių dujų dujotiekio sistemos projektavimo, pirkimo ir statybos darbai, reikalingi jungčiai tarp Suskystintųjų gamtinių dujų terminalo krantinės Klaipėdos valstybinio jūrų uosto akvatorijoje (ties šiaurine Kiaulės Nugaros salos dalimi) ir Lietuvos gamtinių dujų perdavimo sistemos (dujotiekis Jurbarkas–Klaipėda (dalis Tauragė–Klaipėda) šalia Klaipėdos DSS-2, esančios ties Kiškėnų kaimu, Dovilų seniūnijoje, Klaipėdos rajono savivaldybėje) įrengti.

Bendra atliekamų darbų fiksuota kaina yra 94,84 mln. litų. Bendrovė fiksuotą sutarties kainą moka tik už faktiškai atliktus darbus.

Plaukiojančioji talpykla su dujinimo įrenginiu (FSRU) – autonomiškai galintis plaukioti laivas su specialiai sukonstruotu dujinimo įrenginiu ir kita įranga, reikalinga SGD terminalo funkcijoms atlikti.

Į laivą pakraunamos dujovežiais atgabentos suskystintosios gamtinės dujos, dujinimo įrenginyje jos verčiamos į dujinį būvį ir vamzdynu pumpuojamos į magistralinį dujotiekį. Plaukiojantysis laivas-talpykla taip pat gali SGD atsigabenti pats ir veikti kaip SGD laivas, iš kurio SGD gali būti perkraunamos į kitus laivus, turinčius tinkamas talpyklas.

Laivo ilgis – 294, plotis – 49 metrai. Grimzlė – 12,6 metro. Laivo talpykla yra 170 000 kubinių metrų tūrio.

Realus dujinimo įrenginio pajėgumas siekia apie 3 mlrd. kubinių metrų gamtinių dujų per metus, krova – 9000 kubinių metrų SGD per valandą.

Terminalo charakteristikas lemia vyraujantis pasaulyje dujovežių dydis.

Daugiausia yra 130–150 tūkst. kubinių metrų.

Todėl 170 tūkst. kubinių metrų talpos laivas yra standartinis naujų laivų-talpyklų dydis. Tokie laivai jau yra standartas dėl kelių svarbių priežasčių. Pirma, SGD tiekimo sąnaudos dėl masto ekonomijos į didesnį laivą-talpyklą yra apie 40 proc. mažesnės, palyginti su mažesniais laivais-talpyklomis.

Antra, didesnės talpos terminalas leidžia gerokai ilgiau užtikrinti visos dujų rinkos poreikius be papildymo suskystintosiomis gamtinėmis dujomis. Trečia, gerokai didesnio laivo-talpyklos kaina yra tik 10–15 proc. didesnė nei mažesnio.

Pagaliau „Independence“, esant poreikiui, gali užtikrinti Lietuvos dujų rinkos paklausą.

Kaip viešai prieinamuose informacijos šaltiniuose nurodo „Hoegh LNG“, Lietuvai skirto SGD laivo-talpyklos statybos sąnaudos (be finansavimo, draudimo, techninės priežiūros, atsarginių dalių ir medžiagų ir kitų veiklos sąnaudų) sudaro 330 mln. JAV dolerių be PVM (maždaug 845 mln. litų).

Būtina atkreipti dėmesį, kad laivas-talpykla tiek kainuoja norvegams, užsakantiems ne vieną, o keletą tokio tipo laivų ir turintiems suburtą reikalingų specialistų komandą. Jei būtų užsakomas vienas įrenginys, kaina būtų bent 35 proc. (apie 300 mln. litų) didesnė.

Taip pat reikėtų žinoti, jog statykloje pirmiausia statomas paprastas SGD galintis gabenti laivas ir tik vėliau jame montuojama dujinimo ir kita įranga, užtikrinanti laivo-talpyklos, galinčios veikti kaip SGD terminalas, funkcijas.

Tik trys bendrovės pasaulyje turi daug žinių, technologijų ir patirties atliekant tokią konversiją – Norvegijos „Hoegh LNG“ ir „Golar LNG“ bei JAV „Excelerate Energy“.

Nerealu ir neracionalu. Laivų-talpyklų rinka kol kas neegzistuoja ir visi įrenginiai yra nuomojami.

Tokią padėtį lemia paprasta priežastis – pasaulyje yra vos trys bendrovės, turinčios technologijų ir žinių tokiems įrenginiams suprojektuoti ir užsakyti.

Visos trys – „Hoegh LNG“, „Golar LNG“ ir „Excelerate Energy“ – dalyvavo bendrovės „Klaipėdos nafta“ skelbtame konkurse. Tačiau nė viena nesiūlė parduoti laivo-talpyklos.

Teoriškai Lietuva galėtų mėginti užsisakyti laivą-talpyklą vienoje iš kelių pasaulyje veikiančių statyklų, tačiau tuomet įrenginys pabrangtų maždaug 170 mln. litų, nes reikėtų surinkti kvalifikuotą tarptautinę inžinierių, architektų, dizainerių komandą, galinčią suprojektuoti visus SGD terminalo įrenginius ir juos priderinti prie įprasto SGD laivo, kokį stato ir parduoda laivų statyklos.

Dar 130 mln. litų papildomai kainuotų pavienis laivų statyklos užsakymas, o užsakymų rinkoje dominuojančios bendrovės paprastai gauna po kelis iškart.

Apie 300 mln. litų kainuotų projektui finansuoti reikalingų paskolų palūkanos, apie 200 mln. – veiklos ir įgulos sąnaudos per 10 metų. Dar apie 90 mln. litų kainuotų techninė priežiūra. Prie visų galimų kaštų reikėtų pridėti ir projekto garantijos išleidimo kaštus.

Taigi nuoma yra pigiau? 

Ir saugiau. Suskaičiavus visas laivo statybos ir įrangos, dujinimo įrenginio ir kitų įrenginių kainą, įgulos samdymo, priežiūros, draudimo, remonto ir kitas sąnaudas, kaina maždaug 290 mln. litų viršytų nuomos sąnaudas per 10 metų laikotarpį. Didžiąją sumos dalį Lietuva turėtų sumokėti iškart ir užsakovui tektų visa veiklos rizika, kuri dabar tenka „Hoegh LNG“.

Primename, kad nė vienas konkurso dalyvis nesiūlė parduoti laivo-talpyklos, o norint patiems užsakyti tokį laivą statykloje tektų laukti iki 2016 metų.

Dėl rinkos specifikos ir galimybės sumažinti riziką visi užsakovai pasaulyje renkasi plaukiojančiųjų terminalų nuomą. Net tokios bendrovės kaip Brazilijos „Petrobras“, turinčios tris panašius laivus-talpyklas, juos nuomojasi, nors turi eksploatacijos patirties.

Tikrai ne.

Bendrovės „Klaipėdos nafta“ finansines ataskaitas vertinanti audito bendrovė KPMG nustatė, jog laivo-talpyklos 10 metų nuomos su galimybe išsipirkti sutartis su „Hoegh LNG“ atitinka finansinės nuomos kriterijus.

„Klaipėdos naftos“ sąnaudos per dieną už laivo su įgula nuomą ir remontą sudarys apie 402 tūkst. litų (be PVM), o iš viso per 10 metų – apie 1,48 mlrd. litų (be PVM). Visa suma apima laivo nuomos, veiklos, remonto, įgulos nuomos, valdymo ir kitas eksploatavimo sąnaudas.

Iš šios sumos vien palūkanos 330 mln. JAV dolerių paskolai per 10 metų sudarytų apie 90 mln. eurų, arba 300 mln. litų. Vien už laivo-talpyklos nuomą „Klaipėdos nafta“ sumokės 1,3 mlrd. litų (su PVM).

Jei „Klaipėdos nafta“ pati organizuotų laivo-talpyklos įgulos samdą, visų tarptautinių sertifikatų ir leidimų gavimą, įrenginio techninę priežiūrą ir remontą bei visus kitus su įrenginio eksploatavimu susijusius dalykus, sąnaudos būtų daug didesnės.

Be to, nereikia pamiršti, kad pradėjus terminalo eksploataciją laivas-talpykla pradės uždirbti pinigus rinkai parduodamas dujas. Taigi terminalui veikiant laivo nuomos sąnaudos atsipirks su kaupu.

Pats skaičius atrodo nemažas, tačiau galutinėje dujų kainoje nuomos kainos dalis sudarytų tik 5 proc. Tad jei pastačius terminalą dujas būtų galima įsigyti bent 5 proc. pigiau nei dabar, terminalo projektas atsipirktų.

O kad galėtume įvertinti nuomos kainą, pasitelkime palyginimą su panašiais projektais. Kad būtų patogiau ir tiksliau, skaičiuokime tik laivo-talpyklos nuomos kainą JAV doleriais.

„Independence“ laivo-talpyklos nuoma per mėnesį kainuos 4,6 mln. JAV dolerių. Lygiai tokio pat dydžio laivo-talpyklos „Golar Igloo“, kurį užsakė Kuveitas, nuoma per mėnesį sieks 4,7 mln. JAV dolerių.

Kito tokio paties dydžio laivo-talpyklos „Excelerate Energy“, užsakyto Brazilijos „Petrobras“, nuoma per metus sieks 4,3 mln. JAV dolerių (nuomos laikotarpis – 15 metų, tai jau trečias šios bendrovės užsakytas laivas-talpykla).

Tad iš esmės nuomos kainos vienodos, nors laivas-talpykla Lietuvoje bus eksploatuojamas kur kas sudėtingesnėmis klimato sąlygomis nei Kuveite ar Brazilijoje. Vadinasi, mūsų terminalas techniškai bus gerokai sudėtingesnis ir pranašesnis.

Pirmiausia Lietuva pati nuspręs, ar terminalą verta pirkti, atsižvelgs į jo veiklos rezultatus ir perspektyvas.

Antra, neatskleisdami tikslios terminalo išpirkimo kainos galime informuoti, jog po išpirkimo terminalo eksploatavimo sąnaudos sumažės apie 40 proc. Laivo išpirkimo kaina yra konfidencialus susitarimas, todėl jos atskleisti negalime, nors, turint galvoje sąnaudų sumažėjimą, ji yra palanki.

Be to, ši kaina jau seniai žinoma visiems suinteresuotiems asmenims, Seimo nariams, auditoriams ir kontrolieriams. Galime tik užtikrinti, kad sutartį su „Hoegh LNG“ tikrinusios kontrolės institucijos ir vertinimą atlikę specialistai išpirkimo sąlygas žino ir jokių priekaištų dėl jų nėra pareiškę.

Reikėtų pabrėžti, jog Lietuva yra vienintelis „Hoegh LNG“ klientas, turintis teisę išpirkti laivą-talpyklą pasibaigus sutartam nuomos laikotarpiui.

Be abejonės. Projekto ekonominį pagrindimą apibrėžia Suskystintųjų gamtinių dujų terminalo įstatymas ir patvirtintos Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VKEKK) metodikos.

Dar 2011 metų liepą Vyriausybė, įvertinusi SGDT projekto naudą, savo nutarimu pripažino SGD terminalą ekonominės svarbos projektu. Valstybės sprendimas pastatyti SGDT grindžiamas siekiu sukurti alternatyvą įsigyjant pigesnes dujas rinkoje ir sustiprinant savo derybų pozicijas dėl mažesnių dujų kainų su Rusijos tiekėju „Gazprom“.

Lietuva už dujas, perkamas iš vienintelio tiekėjo, moka apie 20 proc. daugiau negu aplinkinės šalys. Jeigu pavyktų sumažinti dujų kainą 5–6 proc., projektas atsipirktų.

Lietuva, mokėdama už dujas penktadaliu daugiau nei kaimynės, per metus praranda apie 800 mln. litų, arba 2,2 mln. litų per dieną, o tai yra keturis kartus daugiau, nei kainuos laivo-talpyklos nuoma (0,5 mln. litų per dieną).

Be to, projektą finansuoja Europos investicinis bankas, kuris sprendimą priima tik įvertinęs tokių projektų ekonominį pagrįstumą ir perspektyvas. Prieš suteikdamas finansavimą, bankas detaliai įvertino Lietuvos situaciją ir patvirtino, jog šis projektas yra ekonomiškai pagrįstas ir atitinka ES tikslus. Projektą remia ir EK energetikos komisaras Guentheris Oettingeris, tai ne kartą patvirtinęs ir raštu, ir žodžiu.

Akivaizdu, kad SGD terminalo projektas turi pagrindą būti ekonomiškai pagrįstas.

„Hoegh LNG“ yra antrinė Norvegijos bendrovės „Hoegh LNG Holdings“ įmonė. Pastaroji yra įtraukta į Oslo biržos prekybos sąrašą ir laikosi biržos reglamentuotų griežčiausių skaidrumo ir informacijos atskleidimo standartų.

Kad „Hoegh LNG“ yra registruota Bermudų salose, visiškai atitinka jūrų versle įprastą sąnaudų ir pajamų centralizavimo praktiką. Kita laivo-talpyklos įsigijimo konkurse dalyvavusi Norvegijos bendrovės „Golar“ antrinė įmonė taip pat registruota Bermudų salose.

Pažymėtina, kad „Hoegh LNG“ valdo didžiąją dalį Norvegijos „Hoegh LNG Holdings“ įmonių grupės turto.

Nepamirškime, jog laivas nuomos laikotarpiu lieka „Hoegh LNG“ nuosavybė, todėl jie sprendžia, kur laivą registruoti siekiant optimalių sąnaudų. Singapūro vėliava yra vienas dažniausiai pasitaikančių sprendimų siekiant efektyvios veiklos jūriniame versle. Kita vertus, pagal sutartį „Klaipėdos nafta“ gali prašyti, kad „Independence“ būtų registruojamas Lietuvoje, tačiau tuomet didėtų sąnaudos.

Nėra. Klaidinga teigti, jog su SGD laivu-talpykla ir kiti su SGD terminalu susiję mokesčiai Lietuvoje nebus mokami. Jūrų versle yra įprasta registruoti laivus lengvatinių mokesčių zonose – tokiu būdu optimizuojamos veiklos sąnaudos, kurios priešingu atveju gultų ant Lietuvos dujų vartotojų pečių.

Taip pat prognozuojama, jog dėl SGD terminalo veiklos „Klaipėdos nafta“ sumokės į valstybės biudžetą iki 4 mln. litų pelno ir susijusių su darbo santykiais mokesčių per metus.

Kitų metų rudenį į Klaipėdos uostą atplauks laivas-talpykla „Independence“. Iki to laiko turės būti užbaigta jam švartuotis būtina krantinė ir aukšto slėgio dujų vamzdynas.

Terminalo dujomis prekiausiantis paskirtasis tiekėjas kitais metais sudarys sutartis su dujų tiekėjais, todėl terminalas galės pradėti veikti nedelsiant.

Galima daryti prielaidą, kad terminalo veikla iš esmės pakeis Lietuvos padėtį dujų rinkoje.