Dėl to referendume balsuojantis pilietis negali racionaliai apmąstyti jam pateikto pasiūlymo ir paskuba jį atmesti.
Sutikus su šia G.Gavėno prielaida, prieš metus vykusio referendumo rezultatų priežastys atrodo labai aiškios. Tada už projektą buvo atiduota 34,09 proc. balsų, prieš – 62,68 proc.
Neseniai dabartinis premjeras Algirdas Butkevičius pareiškė, kad ankstesni rezultatai nebeatspindi rinkėjų valios, nes VAE projektas nuo to laiko buvo stipriai atnaujintas, todėl dėl jo statybos visuomenės atsiklausti reikia dar kartą ir suorganizuoti naują referendumą.
G.Gavėno manymu, Lietuva geriausią laiką progą pradėti statyti atominę jau praleido 2005-2007 metais, tačiau ne vėlu statyti ir dabar.
Tai nėra vienintelė galimybė savo gamybos būdu tenkinti bazinį elektros poreikį, tačiau kiti būdai yra arba brangūs ir taršūs, pavyzdžiui elektrinės deginančios dujas arba akmens anglį, arba reikalaujantys subsidijų ir neužtikrinantys stabilios gamybos, todėl reikalaujantys papildomai investuoti į iškastinį kurą deginančius pajėgumus, skirtus srovės išlyginimui.
Specialistams aišku, bet specialistų pareiga paaiškinti žmonėms, kad pasirenkant kitus gamybos būdus turėsime brangesnę elektrą, todėl sprendimas nestatyti atominės elektrinės yra pasirinkimas mokėti už elektrą brangiau.
Energijos paklausa kils
Užsienio šalių ambasadas Lietuvoje vienijančios organizacijos „European Business Network“ renginyje pranešimą apie pasaulinių energetikos tendencijų įtaką verslui Lietuvoje skaitęs G.Gavėnas teigė, jog ateityje pasaulinė energijos paklausa kils.
Konsultantų firmos „Roland Berger Strategy Consultants“ duomenimis, globali paklausa per artimiausius kelis dešimtmečius padidės 26 proc.
Iki 2030 m. energijos suvartojimas besivystančiose šalyse išaugs 45 proc., o išsivysčiusiose – 2,5 proc.
Skaičiuojama, kad šiuo metu besivystančios šalys ateityje suvartos beveik du trečdalius visos pasaulio energijos. Tai lems didėjančios jų populiacijos, ekonominė plėtra ir urbanizacija.
Tuo metu Lietuvoje energijos suvartojimas taip drastiškai neaugs. Naudosime panašiai, kaip ir visos kitos Europos šalys, tačiau ne tiek daug, kaip Norvegija, Suomija ar Švedija, kur didelį elektros suvartojimą lemia jų pramonės specifika.
Pagrindine energijos suvartojimo augimo priežastimis Lietuvoje bus augantis produktyvumas – BVP dalis tenkanti vienam gyventojui.
Dėl klimato kaitos nurimo
G.Gavenas taip pat pastebėjo, kad klimato kaitai pasaulio valstybių viršūnės pastaraisiais metais pradėjo skirti mažiau dėmesio ir nors „žalioji revoliucija“ vis dar tęsiasi, bet iškastinis kuras tebelieka svarbiausiu energijos šaltiniu daugelyje valstybių.
1997 m. pasirašytas Kioto protokolas turėjo sumažinti jam pritarusių valstybių anglies dvideginio emisijas, tačiau jis taip pat paskatino produktų, gaminant kuriuos išmetamas didelis kiekis anglies dvideginio, importą – pramonės pajėgumų perkėlimą į Azijos šalis.
Skepticizmo dėl klimato politikos tikslų pasiekimo galima rasti Europos Komisijos paruoštoje energetikos strategijoje 2050 m.
G.Gavėnas pastebėjo ir tai, kad nuo 2005 iki 2010 m. atsinaujinančių energijos šaltinių pajėgumai kasmet augo po maždaug 15-50 proc.
Tačiau tai nesustabdė iškastinio kuro naudojimo. Jis ir toliau sudaro keturis penktadalius viso pasaulio energetikos, o ateityje jo kiekis didės, nors santykinė svarba palengva mažės.
Energijos imperijos
Nemenksta ir energetikos nacionalizmo bei imperializmo apraiškos. Svarbiausi infrastruktūros objektai yra pasenę ne tik morališkai, bet ir gali kelti rimtą pavojų.
G.Gavėno manymu, vyriausybės, turinčios didelius natūralių resursų rezervus, stengiasi juos išnaudoti dar efektyviau ir gauti kuo daugiau ekonominės naudos. Ne gana to, juos panaudoja ir politiniais tikslais.
Pavyzdžiui, Argentinoje buvo nacionalizuota „Yacimientos Petrolíferos Fiscales“ energetikos įmonė. Bolivijoje panašiai atsitiko su „Red Eléctrica de España“.
Valstybinės įmonės energetiką valdo ir Rusijoje, Katare ir Irane, o štai privati JAV korporacija „Exxon Mobil“ pagal resursų dydį pasaulyje yra tik keturiolikta.
Bendrai, 90 proc. pasaulio naftos rezervų ir 75 proc. jos gavybos kontroliuoja valstybės valdomos įmones.
Tuo metu Lietuva tebėra „Gazprom“ įkaite, kuri savo produkcijos kainą nustato pagal formulę – technologinės išlaidos plius politinis antkainis.
Viltis technologijose ir rinkos ekonomikoje
Pasaulio energetikos sunkumus, anot G.Gavėno pristatytų tyrimų įžvalgų, išspręsti galėtų nauji technologiniai proveržiai. Pavyzdžiui, labai nemažai sutaupyti galima būtų vien tik energiją pradėjus naudoti efektyviau.
Pasaulio laboratorijos ieško technologijų, kurios leistų elektrą saugoti – ne akumuliatoriuose ar elementuose, kurie yra labai brangūs, bet kaip nors kitaip.
Šiuo metu transportuoti elektrą ilgesniais nei 1000 km atstumais yra labai neefektyvu – labai daug energijos prarandama, todėl sprendimas, kaip tai galima būtų daryti taupiau iš esmės pakeistų šią sritį. Tai atvertų naujas galimybes vėjo energetikai gaminti stabilesnę energiją, sujungiant į sistemą daugiau vėjo jėgainių parkų.
Iš rinkos ekonomikos, kai skirtingai pardavėjai ir pirkėjai gali laisvai tarpusavyje užsiimti prekyba, laukiama efektyvesnio energijos panaudojimo, ją tiekiant ten, kur jos tuo metu reikia labiausiai iš ten, kur jos tuo metu yra daugiausiai.
Rinkos ekonomikos principai turėtų padėti atrinkti, komercializuoti ir išvystyti naujus elektros energijos gamybos būdus. Vistik tenka pripažinti, kad subsidijavimas kol kas labai plačiai paplitęs ir maskuoja ekonomiškumo ir konkurencinkumo elementus energetikoje.
Taip bus siekiama energiją vartotojui pateikti arčiau, greičiau ir pigiau. Tokie patys yra ir Lietuvos integracijos į Europos rinką tikslai.
