Pagal Vyriausybės planus, įpareigojimas pirkti kuo daugiau biokuro biržoje atvertų jos duris mažesniems tiekėjams.
Keisčiausia, kad pastarieji jau išplatino viešą laišką, kuriame įrodinėja, jog valdžios primestas modelis jiems gali reikšti bankrotą.
Planuojamą tvarką netinkama vadina ir stambieji rinkos žaidėjai. Tarsi to būtų maža, jai prieštarauja ir šilumos gamintojai.
– Jei numatoma, kad pradėjus normaliai veikti biržai biokuras atpigs, gal visiems vartotojams nuo to bus tik geriau? – pasiteiravome Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos prezidento Vytauto Stasiūno.
– Pirmiausia biokuras ir taip pinga. Prieš metus vienos tonos naftos ekvivalento kaina siekė 750 litų, dabar – 650 litų.
Valdžia mano, kad ji galėtų dar mažėti. Deja, niekur nepateikti jokie skaičiavimai, kodėl ir kaip tai gali įvykti. Mes manome, kad efektas bus priešingas: tiek tiekėjams, tiek pirkėjams bus įvesta naujų reikalavimų, todėl biokuras gali netgi pabrangti.
– Dėl kokių priežasčių taip gali nutikti?
– Šiuo metu šilumos gamintojai sutartis su tiekėjais sudaro maždaug ketveriems metams. Pastarieji gali planuoti savo veiklą, įsigyti reikiamos įrangos.
Dabar siūlomame biokuro biržos modelyje numatytos tik trumpalaikės sutartys: savaitės, mėnesio, ketvirčio arba metų. Tiekėjai neturės garantijų, kad jų produkcija tikrai bus nupirkta, kaip yra šiuo metu.
Tokiu atveju bankai arba atsisakys jiems skolinti investicijoms ir apyvartos lėšoms, arba skolins brangiau. Natūralu, kad dėl to biokuras tikrai neatpigs.
Dabartiniame reglamente numatytas biokuro įsigijimo modelis privers šilumos tiekimo bendroves papildomai investuoti į saugojimo aikšteles ir sandėlius, nes negalėsime prognozuoti biokuro įsigijimo srautų.
Maža to, kaupiant biokurą dideliais kiekiais dalis jo paprasčiausiai supūva. Tai turėsime nurašyti į nuostolius, o galiausiai įtraukti į šilumos kainą.
Kita vertus, siūloma keista kompensacija šilumos gamintojui, jei sandorį sudaręs tiekėjas negalės vykdyti įsipareigojimų. Pagal numatomą formulę, šilumininkai galės tikėtis, kad jiems bus kompensuota tik penktadalis nuostolių.
Tačiau jei mes laiku negauname biokuro, esame priversti deginti 2,5–3 kartus brangiau kainuojančias gamtines dujas. Dėl to didėtų kaina galutiniams šilumos vartotojams. Priešingai nei mano dabartinė valdžia, viskas gultų ant pastarųjų pečių.
– Tačiau ar šilumos gamintojams ne vis vien, jei bet kuriuo atveju už viską sumokės vartotojai?
– Žinoma, ne. Kiekvieną šildymo sezoną mūsų klientų skolos smarkiai išauga. Tai reiškia, kad mes laiku negauname suplanuotų pajamų, tenka skolintis iš bankų apyvartos lėšoms, o dėl to didėja sąnaudos ir kyla šilumos kaina. Kartu su ja – ir skolų kupra.
Su biokuro tiekėjais šilumininkai dažniausiai susitaria atsiskaityti per protingą terminą – vėliau, kai jiems ima grįžti vartotojų skolos. Dabar siūloma tvarka, kad biokuro pirkėjas privalės mokėti iš anksto.
Tai irgi sujauks apyvartos lėšų srautus. Vėl teks kreiptis į bankus, mokėti palūkanas ir visas šias sąnaudas įtraukti į šilumos kainą.
– Pagal siūlomą tvarką, prekyba biokuro biržoje vyktų tik kartą per savaitę. Ar tai turėtų kokios nors įtakos verslui?
– Taip, numatyta, kad biokuro biržoje sandoriai sudaromi tik antrą kalendorinės savaitės darbo dieną. Mūsų nuomone, toks veiklos principas vargu ar gali būti skaidrus: taip sudaromos sąlygos korupcinei veiklai tarp biržos operatoriaus ir jos dalyvių, o tai savo ruožtu irgi gali padidinti šilumos kainą.
Juk toje pačioje elektros biržoje, prie kurios biokuro biržą ir ketinama „pririšti”, prekyba vyksta realiu laiku ir kas dieną.
Kita vertus, Lietuvoje netgi nėra jokios biokuro apskaitos sistemos: taisyklių, kurios apibrėžtų jo kilmę, pagrindines savybes ir padėtų skirstyti biokurą į tam tikras rūšis.
Todėl lieka galimybė, kad įmonės piktnaudžiaus teikdamos informaciją Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai apie vartojamo biokuro rūšis bei jo pirkimo ir pardavimo kainą.
Mes siūlome, kad būtina pateikti aiškų biokuro rūšies apibrėžimą ir aprašymą, o tik po to pradėti prekybą biržoje.
– Vadinasi, šilumininkai nėra kategoriškai nusistatę prieš pačią biokuro biržą, tik siūlo keisti dabar brukamą prekybos tvarką?
– Iš esmės jau seniai yra skelbiami konkursai, visi ieško kuo mažesnės kainos. Tai kuo čia ne birža?
Lietuvoje veikia jau susiformavusi sistema. Yra Vyriausybės nutarimas, kaip rengti konkursus, kaip sudaryti sutartis.
Tačiau tai kažkam atrodo labai blogai, nes neva rinkoje dominuoja monopolininkai. Tačiau kur tas monopolis, jei tokioje mūsų šalyje biokuro tiekėjų yra apie 40.
Antra vertus, turi būti parengtas toks reglamentas, kad birža veiktų iš tikrųjų, o ne taip, kaip numatoma šiuo metu. Jos modelis turi atitikti rinkos tikrovę.
Tiesą sakant, mėginimas pardavinėti biokurą per tokią biržą yra savotiškas eksperimentas. Nei mūsų kaimynai, nei biokurą seniai deginantys skandinavai taip nesielgia.
– Patys šilumos tiekėjai tvirtina, kad biokuras daug pigesnis už gamtines dujas. Tai kodėl jis dar nevartojamas masiškai?
– Priežastis labai paprasta: visas Lietuvos šilumos ūkis buvo įrengtas pagal sovietinius standartus – pritaikytas deginti gamtines dujas arba mazutą. Kol šios kuro rūšys buvo pigios, nieko keisti ir nereikėjo. Tačiau dabar jų kaina – aukštumose.
Deja, reikia nemažai investuoti norint pritaikyti šilumos ūkio įrenginius ne iškastiniam, o atsinaujinančiam kurui. Tai daug kainuoja, nes tokie įrenginiai brangesni, nors pats kuras – pigesnis.
Vyriausybės programoje numatyta, kad iki 2020 metų didžioji dalis Lietuvoje centralizuotai tiekiamos šilumos būtų gaminama deginant biokurą. Tuo keliu jau einame.
Pavyzdžiui, 2012 metais iš biokuro šilumos tiekimo įmonės pagamino 27 proc. visos šilumos. Prognozuojame, kad šįmet šis rodiklis pakils iki 32 procentų.
Rezervų yra labai daug. Mes turime du kartus daugiau biomasės nei suvartojame šiuo metu. Didžiulė dalis jos supūva arba išgabenama į sąvartynus, nors galėtų duoti daug naudos.
