Lietuviškos naftos gali pakakti keliems dešimtmečiams, jei ją pradėtume išgauti iš jūros. Skalūnų dujų pagal pesimistinį variantą Lietuvoje pakaktų 25 metams, bet amerikiečių apskaičiavimai dar optimistiškesni – 40 metų. Pradėjus kasti į granitą panašų anhidritą jo užtektų mažiausiai 150 metų, rašo „Lietuvos rytas”.
Tačiau vertingiausi turtai kol kas tebėra žemėje, nes prieš jų gavybą kovojama įvairiai: vietos gyventojų protestais, žaliųjų akcijomis ir naujais įstatymais.
Sudaro pusę viso turto
Priekaištų sulaukia net durpių ir žvyro kasėjai. Vieni kritikuojami už tai, kad sėkmingai eksportuoja iškasenas, kiti – kad pernelyg menkai mokesčiais prisideda prie šalies biudžeto.
Lietuvoje yra ištirta 17 rūšių naudingųjų iškasenų, tačiau tik 9 jų yra išgaunamos. Tai – klintys, dolomitas, smėlis, žvyras, molis, kreidos mergelis, durpės, sapropelis ir nafta.
Vien tik detaliai išžvalgytų naudingųjų iškasenų ir požeminio vandens vertė 2012 metų pradžioje sudarė apie 64 mlrd. litų. Tai būtų apie pusę viso nacionalinio Lietuvos turto. Tačiau į šią sumą neįskaičiuotos skalūnų dujos.
Vis dėlto mūsų šalis naudingosiomis iškasenomis pernelyg girtis negali – jų telkiniai užima tik 4,3 proc. Lietuvos teritorijos.
Pavyzdžiui, išsivysčiusiose šalyse kiekvienam gyventojui kasmet tenka apie 20 tonų įvairių rūšių naudingųjų iškasenų. Lietuvoje prieš du dešimtmečius šis kiekis siekė 10–12, o pastaruoju metu – tik apie 4 tonas.
Nafta sausumoje senka
Juodasis auksas sparčiai senka. Bent jau sausumoje. Gavybos bendrovės kasmet išpumpuoja vis mažiau naftos, o naujų telkinių žvalgyti neskuba.
2001 metais išgauta 471 tūkst. tonų lietuviškos naftos, o pernai – tik 101 tūkst. tonų. Mažai kas tiki, kad šis skaičius augs.
Ekspertų apskaičiavimu, vien išžvalgytos lietuviškos naftos vertė siekia 2,5 mlrd. litų. Tačiau kiek jos dar nesurasta?
Lietuvos geologijos tarnyba apskaičiavo, kad per visą šalies nepriklausomybės laikotarpį atrasta tik trečdalis išgaunamų naftos išteklių. Žinoma, rasti ir išgauti – skirtingi dalykai.
Iki šiol išpumpuota per 3 mln. tonų naftos. Lietuvos geologijos tarnybos duomenimis, išžvalgytų naftos išteklių sausumoje yra apie 19 mln. tonų, tačiau panaudojant šiuolaikinę įrangą kol kas galima išgauti tik apie 6,5 mln. tonų.
Dabartiniuose telkiniuose nafta baigsis po kelerių metų. O kas tada? Gavybos kompanijos neskuba žvalgyti naujų plotų, nes tai ne tik brangu ir rizikinga.
Verslininkai kaltina naujus suvaržymus, kurie užkerta kelią žvalgybai.
„Dažniausiai tie pasipriešinimai susiję su vietos gyventojų interesais. Vieni stengiasi brangiai parduoti sklypus, kiti tikisi kitokios naudos.
Daugiau priežasčių aš nematau“, – „Lietuvos rytui“ dėstė Geologijos tarnybos direktoriaus pavaduotojas Jonas Satkūnas.
Žvilgsnis krypsta į jūrą
Tiek geologai, tiek verslininkai vis dažniau dirsčioja į jūrą. Manoma, kad Baltijos jūros dugne netoli Lietuvos krantų slūgso daug naftos.
Geologijos tarnyba mano, kad Baltijos jūros akvatorijoje galėtų būti apie 80 mln. tonų naftos išteklių, iš jų realu išgauti apie 20–30 mln. tonų – gerokai daugiau nei sausumoje.
Latviai ir lenkai jau šiais metais pradeda naftos telkinių žvalgybą, tačiau lietuviai kol kas neketina to daryti. Gavybos bendrovių atstovai teigia, kad mūsų šalyje nėra netgi įstatymų, leidžiančių išgauti naftą jūroje, ką jau kalbėti apie žvalgybą.
Anot geologų, jeigu tokie mūšiai vyksta dėl žvalgymo darbų sausumoje, bandymai skverbtis į jūrą gali sukelti dar didesnius protestus. Kol kas idėją žvalgyti naftos telkinius jūroje kritikavo tik žalieji.
„Protestų bus, juk ši tema iki šiol nebuvo minima. Mes protestavome prieš rusų naftos gavybą jūroje ties Kaliningradu. Tai kaipgi galėtume daryti tą patį?“ – ironiškai aiškino J. Satkūnas.
Baigia rengti planą
Vis dėlto jau baigiamas rengtis Jūrinės dalies bendrasis planas, kurį turėtų patvirtinti Vyriausybė. Pasak Geologijos tarnybos direktoriaus pavaduotojo, jame jau yra palikta galimybė išgauti naftą jūros akvatorijoje.
„Kai planą patvirtins Vyriausybė, jau galėsime kalbėti apie gavybą. Jei bus susidomėjusių, skelbsime konkursą. Viskas panašu, kaip ir išgaunant naftą sausumoje“, – teigė J. Satkūnas.
Tiesa, išgauti naftą jūroje brangiau nei sausumoje. Tačiau ir jos kiekis Baltijos dugne gerokai didesnis nei Vakarų Lietuvos lygumose.
Dujų ištekliai – milžiniški
Dėl skalūnų dujų išteklių nėra galutinių įrodymų. Daugiausia optimizmo Lietuvai įpūtė amerikiečiai, kai 2011 metais paskelbė apie galimai milžiniškus skalūnų dujų klodus Lietuvoje.
JAV energetikos informacijos administracijos skaičiavimai buvo itin optimistiniai: skalūnų dujų ištekliai Lietuvoje galėtų siekti apie 481 milijardą kubinių metrų, iš jų techniškai išgauti pavyktų apie 25 proc.
Tokio kiekio Lietuvos poreikiams pakaktų 35–40 metų.
Išankstiniais Lietuvos geologijos tarnybos apskaičiavimais, Vakarų Lietuvoje žemės gelmėse esantys skalūnų dujų ištekliai siekia 585 mlrd. kubinių metrų. Tačiau geologai įspėja, kad techniškai pavyktų išgauti 10–15 proc. šio kiekio – 58,5–87,75 mlrd. kubinių metrų.
Tiek Lietuvos poreikiams pakaktų 20–25 m. Skalūnų dujų išteklių vertė pagal šias amerikiečių ir Lietuvos geologų prognozes siektų 80–160 milijardų litų, skaičiuojant pagal vidutinę 2012 metų dujų kainą Lietuvoje (1393 litai už tūkstantį kubinių metrų).
Mūsų šalis per metus suvartoja apie 3 milijardus kubinių metrų dujų, įskaitant ir didžiausią vartotoją „Achemą“.
Nori brangiai už sklypus?
„Deja, šiandien nežinome, kokia iš tikrųjų gali būti gavybos apimtis“, – neseniai konstatavo Lietuvos mokslų akademijos nariai, pristatę analizę dėl galimybės Lietuvoje žvalgyti ir išgauti skalūnų dujas.
Pasak mokslininkų, nežinoma ir tai, kokioje teritorijoje bus leista atlikti gręžimo darbus ir kokia dalis pajamų atiteks Lietuvai. Galiausiai mokslininkai priėjo prie išvados, kad žvalgyti skalūnų dujas Lietuvoje reikia.
Kol kas žvalgybos darbus ketinančiai atlikti amerikiečių kompanijai „Chevron“ tenka įveikti ne lietuviško molio sluoksnius, o priešišką vietos gyventojų nuomonę.
„Reikės įtikinėti vietos gyventojus dar kartą. Manau, kad kai kas nori iš to pasipelnyti.
Panašiai ir dėl anhidrito, kuris nekelia jokio poveikio aplinkai. Tačiau žmonės tikisi brangiau parduoti sklypus“, – mano Geologijos tarnybos direktoriaus pavaduotojas.
Unikali galimybė – po žeme
Unikali galimybė Lietuvai. Taip teigia anhidrito kasybos šalininkai, raginantys išgauti šią medžiagą. Jos per akis Kauno apylinkėse, netoli Garliavos. Iš anhidrito galima gaminti gipskartonio plokštes, trąšas, medicinos priemones.
Tai nuosėdinė uoliena, pagal fizines savybes panaši į marmurą. Jai reaguojant su vandeniu susidaro gipsas.
Geologijos specialistai apskaičiavo, kad jo ištekliai sudaro daugiau nei trilijoną tonų. Lietuvoje anhidritas glūdi negiliai – 155–790 metrų gylyje.
Pirmoji kasykla galėtų iškilti Kauno rajone esančiame Pagirių kaime. Tokius planus jau ne vienus metus puoselėja bendrovė „Margasmiltė“. Pagirių kaime iš viso išžvalgyta 240 mln. kubinių metrų anhidrito, o iškasti galima apie trečdalį – 80–100 mln. kubinių metrų.
„Margasmiltės“ atstovai mano, kad net ir eksploatuojant tik apie trečdalį rastų išteklių jų turėtų pakakti mažiausiai 150 metų.
Beje, mokslininkai anhidrito telkinius Lietuvoje tyrė prieš 30 metų. Jau tada buvo teigiama, kad čia jis pagal kokybę yra vienas geriausių Europoje.
Tačiau, kaip ir skalūnų dujų atveju, anhidrito kasėjams pirmiausia tenka gręžti ne kietą uolieną, o įtikinėti gyventojus. Jie priešinasi kasybai, nes nerimauja, kad tai gali pakenkti aplinkai. O derybos jau persikėlė į teismus.
Gavyba jau atsigauna po krizės
Kol laužomos ietys dėl dujų, naftos ir anhidrito, smėlis ir žvyras eksploatuojamas sėkmingai. Naudingųjų iškasenų, ypač smėlio ir žvyro, gavyba Lietuvoje labai sparčiai augo nuo 2001 iki 2008 metų.
Geologai teigia, kad jei statybos per krizę nebūtų sustojusios, išžvalgytų smėlio ir žvyro išteklių greitai būtų pradėję stigti, todėl reikėtų naujų.
2011 metų duomenys rodo, kad šalyje vėl didėja naudingųjų išteklių gavyba. Daugiausia išgaunama žvyro, dolomito, durpių, klinčių. Leidimai naudoti naudinguosius išteklius 2012 m. pradžioje buvo išduoti 279 šalies įmonėms.
