Pėsčiomis ne vieną kilometrą sukarti priversti kauniečiai dabar jau tikisi tik vieno – kad niekam neprireiks skubios pagalbos, nes iki mirštančio ligonio medikai vargu ar atvažiuos. Panašių problemų turi ir Dvarčionių gyventojai.
Automobilius palieka
Garšvės gatvė – keleto kilometrų ilgio. Dalis jos asfaltas, dalis - žvyrkelis. Tačiau dulkės ir duobės vietiniams jau seniai tapo tik svajone, nes realybė kur kas prastesnė. Dalį gatvės taip išmalė į naujakurių sklypus važinėjanti sunkioji technika, kad provėžos ir pavasarinio polaidžio vanduo kelių šimtų metrų atkarpą pavertė tik visureigiams tinkama trasa.
Surasti gyventojų prakeiksmu tapusią klampynę nesunku – abi neišvažiuojamos atkarpos puses žymi palikti automobiliai. Negalintys išvažiuoti iki autobusų stotelės porą kilometrų eina pėsčiomis ir į darbus vyksta viešuoju transportu.
„Gal pravažiuosime, o gal paliksime duobėse buferių“, - liūdnai šyptelėjo dalį klampynės senutėliu „Volkswagen Passat“ susiruošę statybininkai.
Vairuotojo žodžiai tik per plauką nenuėjo Dievui į ausį. Lėtai judėjęs automobilis kai kuriose duobėse ant buferių pakibdavo tiesiogine žodžio prasme.
Išmaltas kelias nelengva užduotimi tapo net visureigiams. Visais ratais varomos, tačiau su purvui nepritaikytomis padangomis važiavusios transporto priemonės sunkiai ropojo po duobėtą ir provėžuotą molio poligoną.
„Pėsčiomis dar praeiname, bet mašinomis - niekaip. Va, visi trys žentai paliko mašinas anoje pusėje, nes nepravažiuoja, eina pėsčiomis į darbą“, - piktinosi garbaus amžiaus Garšvės gatvės gyventoja.
Pasak moters, nė vienais metais iki šiol gatvė nebuvo pavirtusi neišvažiuojama klampyne. Dėl tokios situacijos esą vienareikšmiškai kalti aplink namus statantys žmonės. Į statybvietes medžiagas gabenantis sunkiasvoris transportas suniokojo tokiems svoriams nepritaikytą kelią.
„Čia dar ilgai taip bus. Gal kai išdžius kažkiek sulygins. Blogai, kad ir iš kitos pusės kelias labai sunkiai pravažiuojamas. Tačiau kitoje pusėje yra šaltiniai ir tenai kelias pavasarį toks būna kiekvienais metais. Būtų tragedija, jei kas susirgtų, ar ką. Nei iki mūsų privažiuotų, nei mes patys išvežtume. Vajėzus, kas čia pasidarė, pekla pasidarė“, - pasakojo moteris.
Šventųjų pagalbos šaukėsi ir vienas iš atkarpą pravažiuoti susiruošusių vairuotojų.
„Ką gi, persižegnoju ir bandau prašokti“, - prieš spausdamas akceleratorių liūdnai šyptelėjo vyras.
Ugniagesiai atvažiuos
Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos atstovė spaudai Džiuginta Vaitkevičienė skubėjo raminti Garšvės gatvės gyventojus.
Pasak specialistės, ugniagesių technika įveikia ir kur kas sudėtingesnę bekelę nei išmalta gatvė. Specialiai paruošti automobiliai taip pat esant reikalui iškart atskuba į pagalbą pravažiuoti negalintiems medikams ir policijos pareigūnams.
Tiesa, kad į pagalbą vykstančios tarnybos gali užtrukti ilgiau, nei įprasta, irgi tikėtina.
Kentės dar ilgai
Kad miesto pakraščiuose gyvenančių žmonių kančios greitai nesibaigs ne kartą patvirtino ir Kauno vadovai bei valdininkai. Duobėmis garsėjantis miestas nepajėgia padoriai sutvarkyti net pagrindinių gatvių. Todėl apie nuošaliau esančių žvyrkelių asfaltavimą net negalvojama.
Net pagrindinių gatvių būklė tokia, kad policijos pareigūnai nuolat perspėja vairuotojus itin saugotis pavojingų duobių.
Pavasario polaidžio bei išeinančio įšalo sudarkytų žvyrkelių artimiausiu metu neplanuojama net lyginti. Tokie darai bus atlikti tik išdžiūvus keliams.
Situacijos rimtumu priemiesčiuose nesunku įsitikinti. Užtenka porą valandų pasivažinėti po toliau nuo miesto centro nutolusius rajonus. Daugumos jų gatvės taip pat primena bekelę su kai kur pačių gyventojų bandomomis lopyti duobėmis.
Beveik penktadalis iš 900 kilometrų ilgio Kauno kelių yra problemų nestokojantys žvyrkeliai.
Susisiekimo problema aktuali beveik visiems iš miesto į gamtą ar ramesnius rajonus pabėgusiems kauniečiams. Tokiose gyvenvietėse ar prie vienkiemių nėra kokybiškos infrastruktūros, o dėl kiauro savivaldybės biudžeto, problemas tenka spręsti patiems žmonėms.
