„Išsuk iš pagrindinio kelio ir dantys išbarškės”, – kartokai juokauja vairuotojai, kuriems vežiojant prekes skersai išilgai tenka išmaišyti Lietuvą. Neprižiūrimi keliai kasmet vis prastėja, bet valstybė pinigų randa tik giliausioms duobėms lopyti.
„Valstybė klaidžioja lyg ežiukas rūke. Valdžios keičiasi, o rūkas dar labiau tirštėja”, – kalbėdamas apie kelių sektoriui tenkančius valstybės biudžeto pinigus ironijos neslepia Lietuvos kelininkų asociacijos valdybos pirmininkas Stanislovas Kablys.
Oficialūs skaičiai, liudijantys, kiek pinigų kasmet skiriama keliams, prasilenkia su tikrove.
„Politikų kalbos, kad finansavimas liko toks pat kaip iki krizės, tėra paistalai. Tai ne kas kita kaip žmonių apgavystė”, – sakė S.Kablys.
Per pastaruosius šešerius metus finansavimas smuko kone triskart, o pinigai nuvertėjo. Pavyzdžiui, bitumas pabrango kone keturis kartus, maždaug trečdaliu – statybinės medžiagos.
Pagaliai į ekonomikos ratus
Kelininkai turi priežasčių pykti. Sunkmetis sunaikino daugybę smulkiųjų šios srities įmonių. Darbo neteko kone pusė šio sektoriaus darbuotojų.
Valstybės sprendimai tam padarė didžiausios įtakos. Mat kelių tiesimas ir priežiūra – specifinis, dažniausiai iš valstybės užsakymų gyvuojantis verslas.
Strėlės iš kelininkų stovyklos į valstybės biudžetą dėliojančių politikų stovyklą skraido ne tik dėl verslo interesų. Taip, kelininkai nori turėti darbo ir užsidirbti. Tačiau kelių infrastruktūra maitina pačią valstybę.
Nuo jos kokybės priklauso, kokiu greičiu joje suksis įmonių gaminius išvežiojantys vežėjai, ypač atokesniuose regionuose.
Geras susisiekimas skatina naujų įmonių atsiradimą. Jos sukuria daugiau darbo vietų, daugiau mokesčių sumoka į valstybės biudžetą, šalis tampa konkurencingesnė.
Geri keliai – tai ir saugus eismas, ir mažesnės automobilių eksploatavimo sąnaudos, ir mažesnė aplinkos tarša, ir, svarbiausia, mažiau prarastų gyvybių. Jie vilioja ir turistus, kurie nevengia pasišvaistyti pinigais ir taip paremti ne tik vietos verslą, bet ir pastorinti valstybės kišenę.
Juk transportas, sandėliavimas ir ryšiai sudaro apie 12 proc. šalies bendrojo vidaus produkto (BVP). Iš jo apie pusę – vien kelių transportas.
Ekonomistai apskaičiavo, kad veiksmingai investavus 2007–2013 metų ES struktūrinės paramos lėšas papildomai būtų sukurta apie 10 mlrd. litų BVP.
Naudą, kurią Lietuvos ekonomikai teikia transporto sektorius, geriausiai atspindi jo paslaugų balansas. Tai vienas svarbiausių transporto veiklos ekonominių rodiklių, kuris sunkiausiais 2009-aisiais išliko teigiamas ir sudarė 2,44 mlrd. litų.
Duoda ir atima
Bet valstybės logika kitokia. Pirmiau – socialinės išmokos, kurios sumokamos iš kelininkų atėmus kone pusę duonos kepalo.
„Bet kokie surinkti mokesčiai turi būti naudojami tikslingai. Tuomet, kai jie, kaip degalų akcizo dalis, sukraunami į biudžetą ir naudojami bendroms valstybės reikmėms, žmonės jaučiasi suklaidinti ir nenori jų mokėti”, – kalbėjo S.Kablys.
Kelininkai primena, kad nuo 2009-ųjų ne tik nuo 80 iki 55 proc. buvo sumažintos Kelių priežiūros ir plėtros programos (KPPP) įplaukos už degalų akcizą. Tačiau ir bendroms biudžeto reikmėms iš KPPP nuolat buvo imama papildomų lėšų.
Tad iš tikrųjų keliams tiesti, remontuoti ir prižiūrėti iš degalų akcizo tenka net ne 55, bet 47 proc.
Per 2009–2012 metus KPPP neteko maždaug 1,03 mlrd. litų. Tai kone vienų metų sektoriaus biudžetas.
„Nesilaikoma net to, kas teisės aktuose surašyta. Ar tai teisinė valstybė?” – kirto S.Kablys.
Tokie patys planai rezgami ir kitiems metams: biudžeto projekte KPPP numatyta 1,23 mlrd. litų, bet iš jų jau suplanuota nurėžti apie 196 mln.
Maža to: politikai nuolat kartoja, kad bendras (KPPP ir ES paramos) keliams skirtas biudžetas nemažėja – jau kelerius metus yra apie 1,2–1,7 mlrd. litų. Tik pamirštama paminėti, kad realus finansavimas, tenkantis kelių tiesimo ir remonto įmonėms, yra daug mažesnis.
„Į šią sumą suplakama viskas: pinigai kelių priežiūrai, projektavimui, eismo saugumui, pridėtinės vertės mokesčiui ir kitoms reikmėms”, – kalbėjo S.Kablys.
Kelininkai skaičiuoja, kad per metus išlaidos valstybinės ir rajoninės reikšmės keliams tiesti ir remontuoti siekia vos 600 mln. litų. Tam neskiriamas nė mažiausias būtinas finansavimas.
Kad nuolat prastėjanti kelių tinklo būklė per ateinančius trejus metus grįžtų bent į tokį lygį, koks buvo 2008-aisiais, kasmet vien tik valstybinės reikšmės keliams turėtų būti skiriama ne mažiau kaip 1,31 mlrd. litų.
Skaičiai – netikri
„Tai netikri skaičiai”, – bakstelėjęs į valstybės institucijų nubraižytas kelių finansavimo kreives pykteli bendrovės „Kauno tiltai” valdybos pirmininkas Nerijus Eidukevičius.
Iškreipti skaičiai siutina kelininkus. Taip, pagrindinės lėšos juos pasiekia iš valstybės ar savivaldybių biudžetų. Bet keliai ir yra valstybės nuosavybė bei svarbiausias jos turtas.
Ji turi būti suinteresuota, kad jų tinklas deramai funkcionuotų. Tačiau neprižiūrimas šis turtas pradeda vis sparčiau griūti.
„Dažnai pabrėžiama, kad Lietuva – tranzito šalis, ji visada buvo liaupsinama už gerą kelių tinklą. Bet sumažinus jiems tenkantį finansavimą transporto infrastruktūros plėtra pradingo iš valstybės prioritetų sąrašo”, – sakė N.Eidukevičius.
Krizė pamažu traukiasi, bet kelių sektoriaus finansavimas niekaip negrįžta į prieš krizę buvusį lygį.
Pinigai – kelių žaizdoms
Lietuvos automobilių kelių direkcija (LAKD) dėl sumažintos lėšų sumos buvo priversta išsižadėti strateginių planų. „Teko taupyti kelių priežiūros sąskaita”, – sakė LAKD Ekonomikos skyriaus vedėjas Dainius Miškinis.
2009–2012 metais dėmesio LAKD skyrė tik viršutinei kelio dangai atnaujinti. Tokia technologija laikinai užkerta kelią dangos defektams, o jos rekonstrukciją atitolina 4–6 metams.
Tokiu tvarsčiu kelių žaizdos buvo perrišinėjamos pernai, bet pavyko aptvarkyti vos 600 kilometrų dangos. O estai sugebėjo atnaujinti 7 kartus daugiau.
Šiuo metu per 1000 kilometrų regioninių kelių yra apverktinos būklės, nors eismas juose intensyvus: per parą prazvimbia po 2–3 tūkst. automobilių.
Karti dalia ištiko žvyrkelius. Kasmet nuo pat 2009-ųjų asfalto danga vidutiniškai buvo dengiama po 92 kilometrus, užtat Estijoje – po 237 kilometrus. O juk Lietuvos kelininkai šį darbą puikiai išmano. Pavyzdžiui, 2008-aisiais jie išasfaltavo kone 450 kilometrų žvyrkelių.
Išgelbėjo nuo sąstingio
„Sanglaudos fondo pinigai padėjo užpilti duobę, kuri atsivėrė krizės metais praradus finansavimą iš Kelių fondo. Tai leido išvengti visiško sąstingio”, – sakė LAKD Investicijų skyriaus vadovas Remigijus Lipkevičius. Krizės metais Kelių priežiūros ir plėtros programa prarado maždaug 2 mlrd. litų.
Per dabartinį 2007–2013 metų ES finansinės paramos periodą pačiais nykiausiais sunkmečio metais – 2009-aisiais – magistraliniams keliams buvo panaudota daugiausia ES pinigų – 650 mln. litų.
2007-aisiais ar 2008-aisiais keliams atiteko atitinkamai 140 ir 168 mln. litų iš ES paramos krepšelio.
„2009-aisiais ES lėšos padėjo baigti tuos valstybinių kelių projektus, kurie buvo pradėti prieš krizę ir finansuoti biudžeto lėšomis”, – priminė R.Lipkevičius.
Šiuo metu panaudota 78 proc. visų 2007–2013 metų periodui skirtų ES pinigų.
Be papildomų 300 mln. litų, kurie keliams tvarkyti buvo pervesti iš kitų sektorių, ES pinigų nebebūtų nė kvapo. Tokiu atveju iki 2014-ųjų iš vietos nepajudėtų jokie projektai.
Ydos – dar ne visos
Šiuo metu yra pateiktas 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektas.
15-ajame jo straipsnyje rašoma apie tai, kad programų, finansuojamų iš tų valstybės biudžeto pajamų, kurias sukaupė mokesčiai, sąmata negali būti didesnė nei 85 proc.
Programos sąmata dėl likusios sumos turės būti tikslinama spalį.
„Tai absoliutus kelių sektoriaus specifikos neišmanymas”, – įsitikinęs N.Eidukevičius. Jei jau pinigai numatyti biudžete, valstybės tikslas – išleisti tuos pinigus kuo naudingiau.
Kelių tiesimo ir rekonstrukcijos darbai yra sezoniniai, efektyviausiai lėšos naudojamos nuo gegužės iki spalio. Tad kam tas 15 proc. likutis atitektų paskutinį ketvirtį?
„Tai nesusipratimas. Jis verčia verslininkus ieškoti būdų, kaip apeiti sistemą”, – ironijos negailėjo N.Eidukevičius.
Šis 15 proc. atidėjimas tėra tik dar vienas liudijimas, kad valstybė nemoka prognozuoti, kiek pinigų bus surinkta kitąmet iš degalų akcizo. Todėl savo ydas bando pridengti kurpiamais teisės aktais.
