„Fiksuotos kainos sutartys suteikia galimybę valdyti savo sąskaitas, tad toks pasirinkimas rodo, kad vartotojai nori stabilumo. Kita vertus, laisvoji elektros rinka Lietuvoje žengia pirmuosius žingsnius, elektros kainų pokyčiai – sunkiai prognozuojami dėl riboto elektros tinklų su kaimyninėmis šalimis pralaidumo, tad rinkos dalyviai nežino, ko tikėtis”, – teigia Gatis Junghans, „Elektrum Lietuva” generalinis direktorius.
Pasak G. Junghanso, visai kitokia situacija yra Šiaurės šalyse, kur dauguma vartotojų renkasi lanksčią kainą. Unikaliausias pavyzdys – Norvegija. Joje lanksčią kainą renkasi ir buitiniai vartotojai.
„Biržoje elektros kainos nuolat svyruoja dėl daugybės priežasčių – ekonominių ciklų, naftos ir kitų gamtinių išteklių kainų, hidrologinės situacijos. Fiksuota kaina reiškia ne tik saugumą dėl planuojamų kaštų, bet ir riziką, kad už elektrą mokėsi daugiau, jei ji atpigs biržoje. Taigi ilguoju laikotarpiu – per trejus ar penkerius metus – tiek lanksčios, tiek fiksuotos kainos vartotojai sumoka maždaug tiek pat”, – pasakoja G. Junghans.
Pasak G. Jughanso, lanksčią kainą Baltijos šalyse dažniausiai renkasi tos įmonės, kurių veikla yra sezoninė ir ypač jei biržos kainų kritimas sutampa su įmonės veiklos piku. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuva susijusi su Skandinavijos rinka, kur vyrauja elektros pardavimai iš hidroelektrinių, vandeningu laikotarpiu – pavasarį ir ankstyvą rudenį – pagaminama daugiau elektros, o tai atpigina rinkos kainą.
Fiksuota elektros kaina priklauso nuo daugelio veiksnių: nuo to, kada sudaroma sutartis, nuo sutarties laikotarpio, suvartojamo elektros kiekio, atsiskaitymo terminų, delspinigių dydžio ir kitų sutarties detalių. Į fiksuotą tarifą taip pat įskaičiuojama ir kainos svyravimų rizika.
