Lėktuvas buvo panaudotas kaip skrajojantis bunkeris, turėjęs apsaugoti tuo metu geidžiamiausią teroristų taikinį. O pačiam G. W. Bushui tuo metu rūpėjo tik viena – kaip pranešti tautai, kad jam nieko nenutiko?
Būtent per Rugsėjo 11-osios įvykius paaiškėjo bene vienintelis „Air force 1“ trūkumas – perdarytame laineryje „Boeing 747“ nebuvo jokios galimybės įvykdyti televizijos transliaciją. Įgulai teko greitai ieškoti kuo nuošalesnėje vietoje esančios televizijos stoties, kad būtų galima transliuoti tautai skirtą prezidento kalbą. Po to pusę dienos ore praleidęs „Air force 1“ grįžo į Endriuso oro uostą, kuriame yra tik jam skirtas angaras, rašo svetainė businessinsider.com.
Pirmą kartą istorijoje šį lėktuvą visą laiką lydėjo net trys naikintuvai F-16. Pulkininkas Markas Tilmanas, „Air force 1“ pilotas, atsimena, kad skrido taip greitai, jog naikintuvų pilotai prašė kiek sulėtinti, kad jie galėtų pasivyti.
Angare yra šio lėktuvo brolis dvynys – tam atvejui, jei pirmajam kažkas nutiktų. Taip pat ten įrengta šaudykla, skirta įgulos nariams tobulinti savo šaudymo įgūdžius.
Oro uostą prezidentas gali pasiekti per dešimt minučių dviem tam specialiai skirtais sraigtasparniais: „Marine 1“ ir „Marine 2“. Lėktuvo viduje yra nedidelis posėdžių kambarys. Jame daugybė telefonų, jie yra dviejų spalvų: balti telefonai yra skirti paprastiems pokalbiams, o šviesiai rudi – įslaptintiems. Tačiau eiti į vidų pašnekėti tais telefonais įleidžiami ne visi – keleivių skaičius „Air force 1“ yra griežtai ribojamas, kad lėktuvas nebūtų pernelyg apkrautas – jam ir taip tenka skraidyti su pilnu degalų baku.
Pilnas bakas reikalingas tam, kad būtų galima greitai įveikti milžiniškus atstumus - ne kartą JAV prezidentui yra reikėję kuo skubiau atsidurti Irake arba kitose šalyse, kur buvo sprendžiami itin svarbūs klausimai.
