Už dujas pigesnis biokuras irgi turi konkurentų. Mat medienos atliekų kaina didesnė nei durpių.
Tačiau ši kuro rūšis mūsų šalyje kažkodėl nėra populiari. Todėl lietuviškas durpes mielai superka Suomijos šilumos gamintojai.
Kaina – gerokai mažesnė
Mažesni šilumos gamintojai, ketinantys statyti katilines, domisi būtent durpėmis. Lietuvoje veikia apie 10 katilinių, kuriose deginamos durpės, o šiluma tiekiama miesteliams.
Sovietmečiu tai buvo gana populiaru, tačiau vėliau durpės buvo užmirštos. Jas mėginama prisiminti tik dabar.
„Vienai gyvenvietei, kurios katilinei tiekiame durpes, šilumos kilovatvalandė kainuoja 6 centus. Palyginkite su trisdešimčia centų didmiesčiuose”, – sakė įmonės „Durpeta” vadovas Jonas Kontautas.
Tiesa, vietos gyventojams už šilumą tenka mokėti daugiau, nes investuota į katilo pritaikymą deginti durpes.
Šio kuro kasėjai teigia, kad durpių kaina visada bus mažesnė nei kitų kuro rūšių.
„Durpės už biokurą pigesnės bent 20 procentų.
Be to, jų kainos neveikia nei paklausa, nei sezonas”, – teigė dar vienos durpes išgaunančios įmonės „Klasmann-Deiman” generalinis direktorius Kazimieras Kaminskas.
Neįdomu ir Vilniui
Biokuro pardavėjai ne kartą stebėjosi, kodėl į šilumos gamybos verslą nesiveržia durpininkai. Mat šie turi visas galimybes konkuruoti rinkoje, nes pigiau už juos kuro niekas negali pasiūlyti.
„Daug kas bijo, kad reikės pirkti taršos leidimus. Net jei ir prireiktų, šildytis durpėmis vis tiek būtų pigiau nei biokuru, jau nekalbant apie dujas”, – teigė J.Kontautas.
Sovietmečiu durpės buvo deginamos ir Vilniuje. Tačiau sostinės šilumos gamintojai įsitikinę, kad ši kuro rūšis dabar jau nėra tinkama.
„Investuoti į neatsinaujinantį ir taršų kurą nebūtų pati geriausia idėja”, – aiškino „Vilniaus energijos” atstovas Nerijus Mikalajūnas.
Degina ir vieną, ir kitą
Tačiau durpininkai atkerta – suomiai masiškai šildosi šiuo kuru. Kuro durpes jie perka ir iš lietuvių, ir iš baltarusių. Per Klaipėdos uostą durpės masiškai plukdomos į Skandinaviją.
„Kai pasitaiko ypač šaltos žiemos, atgabenti biokuro iš miškų būna sunku. O durpių – jokių problemų.
Todėl estai ir skandinavai stato katilus, kurie per pusę naudoja medienos atliekas ir durpes”, – paaiškino „Klasmann-Deiman” generalinis direktorius K. Kaminskas.
Ketina atsisakyti durpių
„Biokuras dabar madingiausias, tad kalbėti apie kitas kuro rūšis neverta”, – juokavo vienos šilumos gamybos įmonės vadovas.
Todėl kol vieni dar galvoja apie durpių deginimą, kiti skuba atsikratyti tam pritaikytų katilų.
Pavyzdžiui, Ežerėlio miestas, esantis Kauno rajone, sėkmingai tebešildomas pigiomis durpėmis.
Tačiau jau 2013 metais čia bus deginamas brangesnis biokuras, o durpių bus atsisakyta. Nepadeda net tai, kad aplink Ežerėlį – milžiniški durpynai.
„Jų planuojame atsisakyti, nes tai taršus kuras. Nors durpės ir pigesnės, biokuro būtų sunaudojama santykinai mažiau.
Todėl finansiškai galutinis rezultatas būtų panašus”, – „Lietuvos rytui” sakė „Kauno energijos”, kuriai priklauso Ežerėlio katilinė, atstovas Ūdrys Staselka.
Dujos atpigo
Šilumos tiekėjai pranešė, kad per rugsėjį dujų kaina sumažėjo 2,8 proc., o per metus pabrango 4 proc. Šilumos tiekimo įmonėms gamtinės dujos rugsėjį kainavo po 1948 litus už naftos tonos ekvivalentą.
Lietuvos šilumos tiekėjų asociacija pranešė, kad mažesnė dujų kaina nuo lapkričio 1 dienos lems 1,5–2 proc. pigesnę šilumą miestuose, kuriuose pagrindinis kuras gaminant šilumą yra gamtinės dujos.
Miestuose, kuriuose pagrindinis kuras gaminant šilumą yra gamtinės dujos, šildymo sezono metu šilumos kaina vidutiniškai sudarys apie 31 centą už kilovatvalandę, o kur deginamas biokuras, gyventojai už šilumą vidutiniškai mokės 21 centą už kilovatvalandę.
