Prasiveria metaliniai vartai ir automobilis rieda žemyn. Nusileidę į 70 metrų gylį patenkame į požeminį pasaulį, išvagotą daugybės urvų.
Jie primena sudėtingą labirintą, tad šiaušiasi plaukai pagalvojus, jei jame pasiklysčiau. Jei kiltų gaisras, turiu deguonies talpyklą dviem valandoms. Tačiau jei įgriūtų šachta, išsikapanoti būtų sunku.
Kelią šachtose apšviečia žibintas ant šalmo, bet ilgiau likti čia būtų šiurpu. Bet žmonės čia dirba jau apie 100 metų.
Labai galinga technika urvuose riaumoja ištisą parą, o vidutinis šachtininkų darbo stažas čia – beveik 20 metų.
Šachtose ištveria ne visi
Estai skalūnus čia kasa nuo XX amžiaus pradžios. Juos degindami gamina elektrą, kurios visiškai užtenka ne tik sau, bet ir eksportuoti.
Net pigesnės rusiškos elektros jiems nereikia. Mat skalūnų Narvos regiono žemės gelmėse yra pakankamai – dar bent pusšimčiui metų.
Tačiau mano mėginimus ramiai mąstyti nustelbia šiurpus įspūdis šmirinėjant po milžiniškų urvų labirintą.
Suakmenėjusį mano veidą pastebi urvuose lyg namie besijaučiantis kasyklų technologas Ago Bachmannas.
„Net ir kai kurie stipriausi vyrai čia kartais ištveria vos dvi dienas.
Šis darbas – tikrai ne kiekvienam”, – ramino aštuntus metus čia dirbantis A.Bachmannas.
Tuo net neabejoju. Septynias valandas kasdien praleisti tokiame gylyje, kad leidžiantis net užgula ausis, o oras nuolat persmelktas dulkių, – toli gražu ne kiekvieno jėgoms.
Be to, čia dirbama po vieną – tiek vairuojant sunkiasvorę techniką, tiek montuojant sutvirtinimus ar gręžiant skyles sprogmenims.
Fizinė jėga čia svarbi, bet psichologinė pusiausvyra, regis, reikalingesnė.
Dirba ištisos kartos
150 kvadratinių kilometrų plote pamainomis dirba 280 žmonių. Įdomiausia, kad skalūnų kasyklas valdanti „Eesti Energia” naujų šachtininkų neieško.
Netoli esančiame Estijos rusakalbių mieste Narvoje, kuris yra prie pat sienos su Rusija, nedarbas didesnis nei vidutiniškai šalyje. Iki sostinės Talino – daugiau nei 200 kilometrų, tad ir ten neprivažinėsi.
Todėl šachtininko darbas čia vertinamas.
„Be to, atlyginimai čia didesni nei vidutiniai Estijoje”, – pasakojo technologas A.Bachmannas.
Vidutinis atlyginimas šioje Baltijos šalyje, neatskaičius mokesčių, siekia beveik 3 tūkstančius litų.
Tiesa, prieš ekonomikos krizę kai kurie skalūnų kasėjai spjovė į sunkų darbą ir išėjo ieškotis lengvesnės duonos. Tačiau dalis galiausiai grįžo. Juolab kad kai kurių tėvai čia irgi praleido ištisus dešimtmečius.
Veikia net automobilių plovykla
Požeminiame kasyklų mieste urvai primena miesto gatves. Į uolas įkalti kelio ženklai, yra netgi transporto stotelės. Nors vietomis mūsų automobilis vos nebrauko sienų ir lubų.
Purvas telkšo visur, tad čia net veikia automobilių plovykla. Ja naudotis būtina kaskart išvažiuojant iš kasyklų.
Geologijos mokslo gerbėjams ir urvų tyrinėtojams – tikras rojus. Uolienų sluoksnius gali nagrinėti valandų valandas.
Tiesa, lankytojai čia nelabai pageidaujami, nes milžiniška technika urvais juda lyg pabaisos iš siaubo filmo.
O lankytojai, tarsi tokio pat filmo herojai, jų turi nuolat saugotis.
Artėjantį pavojų išduoda kurtinamas riaumojimas ir lempų šviesos. Kol skalūnus gabenančios mašinos pravažiuos, tenka luktelėti kokioje nors išraustoje nišoje.
Pasitaiko ir žūčių
„Ten, kur pažymėta kryžiais, eiti draudžiama. Gali užgriūti”, – įspėjo gidu tapęs technologas. Nors požemio urvai nuolat sutvirtinami, kai kuriose vietose neišvengiama griūčių.
Apie šachtininkų žūtis čia klausinėti neįprasta, tačiau niekas ir nebando paneigti – incidentų būna.
O kryžiais pažymėtų ertmių čia pakanka. Tolėliau matyti atskilusios uolienos, tad eiti giliau nedrįsta ir seniai čia dirbantys šachtininkai.
Kai kurie urvai jau sklidini vandens, nes ten skalūnų daugiau neberandama.
Apskritai šmirinėjant po požemius labiausiai tenka saugotis iš urvų lubų šniokščiančio vandens.
Po kojomis – balos, purvas. Tad speciali apranga ir avalynė čia būtina.
Didesnis už Palangą
Visas čionykštis šachtų labirintas užima apie 1500 hektarų. Pagal plotą yra pusantro karto didesnis už visą Palangą arba net keturis kartus didesnis nei Vilniaus senamiestis.
Tai nestebina, nes per tiek metų skalūnų kasėjai pasistūmėjo ne tik į plotį, bet ir gylį. Kai kur rausiamasi net keliais lygiais.
Šachtininkams iki savo darbo vietos labirintais automobiliu tenka važiuoti apie 20 minučių, o kartais ir daugiau.
Nors technika palengvino kasėjams darbą, kai kur ir ji yra visiškai bejėgė.
Pavyzdžiui, kaišioti sprogmenis į išgręžtas ertmes tenka rankomis.
Nedidelio galingumo sprogmenys sutrupina skalūnus, o vėliau juos surenka galingos mašinos.
Beje, „Eesti Energia” – ne vienintelė šalyje, valdanti skalūnų kasyklas.
Netoliese esančiose šachtose šeimininkauja dar vieta šalies bendrovė.
Gamina net ir mazutą
Estai labai didžiuojasi unikalia skalūnų pramone.
„Taip jau susiklostė. Jūs turėjote atominę elektrinę, latviai – hidroenergiją, o mes – skalūnus. Puiki trejybė”, – pažymėjo Narvos elektrinės gamybos vadovas Dmitrijus Lipatovas.
Skalūnų galima rasti ne tik Europoje, bet ir Azijoje, Afrikoje. Tačiau tik šiauriniai mūsų kaimynai gali pasigirti galintys iš skalūnų pagaminti elektros, šildymui ir laivams skirto mazuto.
Todėl jie valdo didžiausią pasaulyje skalūnų deginimo kompleksą. Iš požemių karalystės šviesiai rusvi ir minkšti skalūnai keliauja į netoliese esančias elektrines.
Ten jie deginami ir taip gaminama elektra.
Pavyzdžiui, iš tonos skalūnų galima pagaminti 850 kilovatvalandžių elektros energijos.
Tokio kiekio pusmečiui pakanka vidutiniam Lietuvos namų ūkiui.
Per parą „Eesti Energia” kasykloje išgaunama 28 tūkstančiai tonų skalūnų.
Spjovė į rusišką elektrą
O kaip dėl kainos? Ar elektra iš skalūnų gali konkuruoti su kitais energijos šaltiniais?
„Patenkiname visą Estijos poreikį ir dar užtenka Skandinavijos bei Baltijos šalių rinkoms. Elektrą parduodame per biržą, tad tikrai esame konkurencingi”, – sakė „Eesti Energia” priklausančios Narvos elektrinės gamybos vadovas D.Lipatovas.
Pavyzdžiui, estai iš skalūnų pagamintą elektrą sėkmingai parduoda ir Lietuvoje. O ar gali būti, kad estiška elektra net pigesnė už rusišką?
„Iš Rusijos elektros visai neimportuojame”, – nuo atsakymo išsisuko D.Golubevas, dirbantis elektrinėje, nuo kurios stogo puikiai matyti artimiausias Rusijos pasienio miestas.
Netgi susidarė įspūdis, kad estai rusiškos elektros neperka ir dėl politinių motyvų.
Skalūnai – lyg deimantai
Kiekviena į skalūnų elektrinės teritoriją įvažiuojanti mašina būtinai nufotografuojama.
Priežastis paprasta – estai itin baiminasi dėl galimo pramoninio šnipinėjimo.
Beje, šių uolienų netgi negalima išgabenti iš šalies teritorijos. Buvau įspėtas, kad nedrįsčiau kišenėje pasislėpti net gabaliuko skalūnų, nes oro uoste galiu turėti rimtų bėdų, tarsi kontrabanda gabenčiau deimantus ar ką nors panašaus.
Atsarga gėdos galbūt ir nedaro. Juk tokia skalūnų deginimo technologija domisi kinai, kitos šalys.
Estai turi planų įdiegti panašią sistemą Azijoje, jau vyksta ir bandomieji darbai.
Brangstant naftai, dujoms ir niekaip nepingant vėjo energijai, skalūnai yra puiki alternatyva gaminant elektrą.
„Greit jau turėsime ir dyzelino, skirto automobiliams”, – giriasi naftos produktus iš skalūnų gaminančios elektrinės inžinierius Nikolajus Golubevas.
Kol kas estai su dyzelinu dar tik eksperimentuoja. Tačiau iš skalūnų išgaunamas mazutas Estiją palieka tanklaiviais. Vakarų Europoje juo šildomi namai. Per parą čia išgaunama 800 tonų naftos.
Mažeikių greitai nepavys
N.Golubevas nepraleido progos pagirti estiško mazuto – jis pigesnis už importinį, o užšąla žemesnėje temperatūroje.
Tad galbūt estai turi minčių nukonkuruoti net ir Mažeikiuose esančią „Orlen Lietuva” naftos perdirbimo gamyklą?
„2016 metais jau turėsime savo dyzelino, tačiau benzino, deja, iš skalūnų dar nemokame pasigaminti”, – apgailestavo N.Golubevas.
Beje, estai dar XX amžiaus pradžioje pradėjo gaminti mazutą iš skalūnų. Sovietmečiu technologijos pasistūmėjo į priekį.
„Griuvus Sovietų Sąjungai buvo sunkiausia. Tačiau, laimė, nesugriuvo šios elektrinės, išlaikėme viską savo rankose”, – džiūgavo po naftos produktus gaminančią elektrinę vedžiodamas N.Golubevas.
Ant liekanų – vėjo malūnai
Tačiau net ir per 100 metų estai nesugebėjo rasti atsakymo į vieną klausimą – kur dėti šlaką, likusį sudeginus skalūnus. Jo lieka neįtikėtinai daug.
Juokaujama, kad šalia Narvos stūksančiuose kalnuose jau galima įrengti slidinėjimo trasas. Atvykėliui iš Lietuvos jie labiau primena šalia „Lifosos” gamyklos stūksančius gamybos atliekų kalnus.
Kaip ir pas mus Jonavoje, Narvos rajone jie matomi iš toli. Rytų Estijos lygumų krašte jų pastebėti tiesiog negali.
Mat iškasus ir sudeginus toną skalūnų, lieka beveik pusė to svorio – 430 kilogramų – šlako. Tad atsikratyti tokių likučių ne taip lengva.
Tiesa, vieną šlakų kalną estai panaudojo sumaniai.
Gražiai sulyginę, jie per dvejus metus pastatė 17 vėjo jėgainių. Dabar tai – didžiausias vėjo elektrinių parkas Estijoje.
Juolab kad ant veja apsėto kalno vėjas gerokai stipresnis nei papėdėje.
„Ieškome ir kitokių būdų, kaip atsikratyti tų pelenų. Eksperimentuojame, nes jų juk nepaslėpsi”, – sakė Narvos elektrinės gamybos vadovas D.Lipatovas.
Šalia vėjo jėgainių parko kyla dar didesnis kieto šlako kalnas. Estai skalūnų atliekas bando pritaikyti keliams tiesti, statybos pramonėje. Į Narvos elektrinę vedančiame kelyje – nedidelis ruožas, kuriam tiesti panaudotas būtent šlakas.
Specialistai žiemą ir vasarą stebi, kaip keičiasi šis ruožas. Jei pasiteisins, estai šlaką naudos keliams.
Kyla dar viena elektrinė
Šlako kalnai – toli gražu ne vienintelis estų energetikų galvos skausmas.
Bene didžiausias iššūkis – oro tarša. Mat deginant skalūnus į atmosferą išmetama labai daug anglies dvideginio.
Kol kas estai šią problemą išsprendžia pirkdami taršos leidimus. Žinoma, dėl to ūgteli ir elektros savikaina.
Tačiau po 2016 metų reikalavimai dėl taršos dar labiau sugriežtės, tad „Eesti Energia” tenka investuoti į filtrus.
Be to, čia pat statoma dar viena nauja elektrinė, kuri irgi degins skalūnus.
Jau suręstas pirmasis blokas, o dėl antrojo bus apsispręsta iki kitų metų vidurio.
„Jei Estija nuspręs prisidėti prie Visagino atominės elektrinės projekto, mes antrojo bloko čia nebestatysime”, – tvirtino D.Lipatovas.
Tačiau dar pernai sausį „Eesti Energia” pasirašė beveik milijardo eurų vertės sutartį su Prancūzijos koncernu „Alstom” dėl blokų projektavimo ir statybos.
Tad atrodo, kad estams savi ir čia pat pasiekiami skalūnai gerokai patrauklesni nei miglotos atominės vizijos, sklindančios iš Lietuvos.
Braunasi ir į Jordaniją, ir į JAV
Estams priklauso 80 proc. pasaulio skalūnų gavybos. Pirmoji kasykla įrengta 1916 metais, o 1924 metais jau veikė pirmoji elektrinė, gaminanti kurą iš šių uolienų.
Estija nenustojo deginti skalūnų nei per Antrojo pasaulinio karo suirutę, nei griuvus sovietų imperijai. Skalūnai tapo netgi savotišku šalies nepriklausomybės simboliu.
Estai skalūnų naudojimo ir elektrinių patentus yra pardavę Jordanijai, kurioje yra vieni didžiausių pasaulyje skalūnų ištekliai.
„Eesti Energia” taip pat įsigijo JAV bendrovę „Oil Shale Exploration Company”, kuri valdo nemažus klodus Jutos valstijoje. Iš amerikietiškų skalūnų ketinama gaminti degalus.
Skalūnų šachtos, kurias valdo „Eesti Energia”, pagal plotą prilygsta 1,5 Palangos arba 4 Vilniaus senamiesčiams ir yra didesnės net už Sartų ežerą.
