Per 2200 raudonų komposterių, vadinamų krokodilais, netrukus iš miesto autobusų ir troleibusų iškeliaus į metalo laužo supirktuvę. Pagaliau pradėjus veikti elektroniniam bilietui, senienų daugiau nebeprireiks.
Tiesa, „krokodilai” iki metų pabaigos dar bus elektroninių bilietų komposterių kaimynystėje – kol galios popieriniai bilietai. Bet paskui net iš vairuotojo perkamo bilieto žymėti nebereikės. Vairuotojas bilietą išspausdins spausdintuvu.
Prie raudono žymeklio, sostinės autobusuose ir troleibusuose atsiradusio 1975-aisiais, bent kartą prisilietė kiekvieno vilniečio ranka. Jį ne kartą teko tobulinti, kad apsaugotų nuo ilgapirščių ir nesąžiningų keleivių.
Dingdavo ir atsirasdavo
Komposteriai ne kartą buvo išguiti iš autobusų ir troleibusų, tačiau vėl juose atsirasdavo.
Pirmąsyk iš transporto priemonių jie dingo, kai prieš kelerius metus pasirodė rudi elektromechaniniai žymekliai, kurie keleiviui įkišus bilietą spausdintuvu pažymėdavo datą, laiką ir autobuso ar troleibuso numerį.
Bet elektromechaniniai žymekliai pasirodė esą neilgaamžiai, jų dabar rasi vos viename kitame autobuse. Tad raudoni komposteriai vėl užėmė jų vietą.
Antrąkart raudonas senienas iš autobusų ir troleibusų prieš porą metų išgujo valdžios sumanymas keleivius įlaipinti tik pro priekines duris. „Krokodilai” buvo palikti tik prie vairuotojų kabinų.
Bet sumanymas keleivius laipinti pro priekines duris nepasiteisino ir 2011-ųjų vasarą komposteriai vėl buvo sumontuoti autobusų ir troleibusų salonuose.
Keitė adatų derinį
Iš pradžių autobusuose ir troleibusuose buvo sunkūs iš ketaus pagaminti komposteriai. Pamažu juos pakeitė lengvesni, skardiniai.
Vežėjai ne kartą tobulino aparatų konstrukciją.
Buvo komposterių ir su liežuvėliu, ir tokių, kurie bilietą pažymėdavo nuspaudus visą korpusą. Kodėl teko keisti komposterių konstrukciją?
Anot bendrovės „Vilniaus viešasis transportas” technikos direktoriaus Juozo Grabio, galvą vežėjams teko laužyti dėl kelių priežasčių.
Nuimti komposterių su liežuvėliu dangtelį buvo juokų reikalas. Nemažai tų dangtelių dingdavo. Vežėjai su tuo kovoti mėgino įsukdami varžtus, bet tai buvo nepatogu vairuotojams, nes dangtelį tenka nuimti keičiant adatų, žyminčių bilietus, derinį.
Keleiviai ne tik vogdavo dangtelius, bet ir keisdavo adatų derinį. O įlipus kontrolieriams išsproginę akis aiškindavo: „Žiūrėkite, štai šiuo komposteriu pažymėjau bilietą.”
Gudruoliai turėdavo panaudotą bilietą. Jie adatų derinį sukeisdavo taip, kad ji tiktų senajam bilietui.
Dangtelį nuimti sunkiau
Dėl to maždaug prieš ketverius metus atsirado komposteriai, kurie bilietus pažymi spaudžiant visą korpusą. Nuimti jų dangtelius sunkiau, tai tektų daryti lenktu delno judesiu. Toks veiksmas neliktų nepastebėtas.
Senuosius žymeklius ilgą laiką gaminosi patys vežėjai, o naujuosius – bendrovė „Sargasas”.
Nors naujieji komposteriai buvo patikimesni, J.Grabys sutiko, kad keleiviams jie nelabai patiko. Daugelis senu įpratimu ieškojo, kur yra liežuvėlis, nesuprasdavo, kaip pažymėti bilietą.
Kodėl žymekliai Vilniuje dažomi raudona spalva, o kituose miestuose yra ir geltonų, rudų? J.Grabys spėjo, kad pasirinkta geriausiai keleiviams matoma spalva.
Apgaulės būdų – daugybė
J. Grabys yra matęs ir savadarbių komposterių. Vienus keleiviai pametė, kitus atėmė kontrolieriai.
Įlipę į autobusą ar troleibusą, gudruoliai pažymėdavo popieriaus lapą, o tada savajame komposteryje adatas sudėliodavo taip, kaip jos išdėstytos autobuso ar troleibuso žymeklyje.
Jeigu įlipdavo kontrolieriai, jie mikliu judesiu rankinėje pažymėdavo bilietą. Jeigu tikrintojų nebūdavo – sutaupydavo.
Net sovietmečiu, kai bilietai kainuodavo vos kelias kapeikas, vilniečiai taupydavo. Pažymėtus bilietus jie sudrėkindavo, tada išlygindavo lygintuvu. Skylių – kaip nebūta.
Dėl to vežėjai pradėjo spausdinti bilietus ant kietesnio popieriaus, su vandens ženklais. Jei pažymėjai, skylių nebeužlyginsi.
Bet pasirodžius elektromechaniniams žymekliams apsukrūs vilniečiai vėl rado, kaip bilietus panaudoti ne vieną kartą. Prieš įkišdami bilietą į spausdintuvą jie popierių patepdavo klijais. Įrašą spausdintuvas išspausdindavo, bet patrynus pirštais jo nelikdavo.
„Dešimtys galvų galvoja, kaip sukurti saugų komposterį ar bilietą ir apsaugoti savo pajamas, o tūkstančiai galvų galvoja, kaip apgauti”, – atsiduso J. Grabys.
Dažniausiai lūžta rudenį
Sugedę raudoni komposteriai būdavo remontuojami 1-ajame troleibusų parke Žolyno gatvėje. Agregatų ir mechanikos padalinio viršininkas Janas Augulevičius pasakojo, kad rudenį padaugėdavo darbo, nes iš atostogų grįžta moksleiviai, studentai. Jie į komposterius prikišdavo įvairių daiktų, sulaužydavo aparatus.
Šiaip nulenkti „krokodilo” liežuvėlį reikia jėgos. Anot J. Augulevičiaus, dažniau pasitaikydavo, kai keleiviai komposterius sugadina netyčia, griebdami už jų autobusui ar troleibusui staigiai stabdant.
Anksčiau adatos komposteriuose būdavo aliumininės ar iš spalvotojo metalo. Bet jas teko keisti plastikinėmis. Nors adatos sveria nedaug, metalines išlaupo vagys. Bet plastikinės prastesnės, nes joms užlinkus komposterio neįmanoma nuspausti.
Paprastai per mėnesį tekdavo taisyti po 15 komposterių. Vienas jų kainuoja apie 70 litų.
Komposterius tekdavo ir suvirinti, ir keisti spyruokles, nes bilietai kas dieną žymimi šimtus ar net tūkstančius kartų.
Panašių matė Prancūzijoje
Bendrovės „Sargasas” direktorius Rimantas Šileikis tvirtino, kad lentynose dar raudonuoja žymekliai, nors greitai jų nebereikės. Iš viso ši įmonė pagamino apie 800 komposterių.
Komposteriai buvo gaminami mechaniniu būdu, o skyles adatoms išpjaudavo lazeris.
„Įlipęs į troleibusą užsienietis garsiai nusistebėjo pamatęs senieną”, – prisiminė R. Šileikis.
Bet jam prieš keletą metų Prancūzijoje teko matyti panašios konstrukcijos aparatų. Ukrainoje komposteriai paprastesni, juos jau buvo nusižiūrėję vilniečiai vežėjai. Bet įvedus elektroninį bilietą jų „Sargasui” gaminti nebeteks.
