„Aukštas supirkimo tarifas - dar ne viskas. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija gali nustatyti ir tvarką, pagal kurią „žalia“ elektra superkama po 5 litus už kilovatvalandę, bet situacija nuo to visiškai nepagerės, jei investuotojai bus toliau klampinami į neapibrėžtumo aplinką, kai bet koks valdininkas gali rasti šimtus priežasčių, kodėl jis turėtų kažko nedaryti, užuot kažką suderinęs ar leidęs“ - sako jis.
M. Nagevičiaus teigimu, brangiausiai šiuo metu superkama ir todėl daugybę diskusijų sukelia elektra, išgaunama iš saulės energijos - jos kilovatvalandė kainuoja iki 1,8 lito. Toks tarifas patvirtintas integruotoms - vietoj įprastinės stogo dangos (čerpių ar skardos) užklojant fotovoltinius modelius - jėgainėms, kurių galingumas siekia iki 30 kW, tačiau ir tai - tik teoriškai.
„Tačiau iki šiol tas tarifas oficialiai nepatvirtintas nė vienai sodybai, nes dvi žinybos - Statybos inspekcija ir Energetikos inspekcija - priimančios naujus objektus, nesusitaria, kuriai tokias pažymas apie jėgainės integraciją išduoti“, - biurokratinės sistemos trūkumus įvardijo jis.
Ekoaktyvisto teigimu, atsinaujinanti energetika pinga tik tuo atveju, jei sparčiai daugėja tuo užsiimančių jėgainių, tačiau Lietuvoje šis procesas gana lėtas. Jis pateikė ir Vokietijos pavyzdį, pažymėdamas, jog šioje šalyje nedidelėse saulės elektrinėse, pastatytose 2009 m., pagaminta ir į tinklus patiekta elektra buvo superkama po 1,49 lito už kilovatvalandę, kai tuo tarpu tokią pačią elektrinę pastačius jau 2010 m., jos savininkas gaudavo tik 1,36 lito.
„Iš 2011 m. įrengtos tokios pačios elektrinės elektros energija buvo superkama dar pigiau - jau po 1 litą už kilovatvalandę. Pastato savininkas Vokietijoje, šiandien pastatęs nedidelę saulės elektrinę ant savo namo stogo, už elektrinėje pagamintą ir į elektros skirstymo tinklus parduotą elektrą pirmaisiais metais pagal Vokietijos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą gaus jau tik po 65 lietuviškus centus už kilovatvalandę“, - gausėjant jėgainių mažėjančią elektros supirkimo kainą iliustravo jis.
Saulės jėgainę netoli Vilniaus ant metalo apdirbimo ir vandentvarkos UAB „Arginta“ stogo įkūrusios įmonės atsinaujinančios energetikos padalinio atstovo Vito Mačiulio teigimu, bendrovė pagamina ir į skirstomuosius tinklus parduoda 130 tūkst. kWh elektros.
„Nuolat bendrauju su būsimaisiais mažosios saulės energetikos vystytojais, todėl galiu prognozuoti, kad realiai pradėjus veikti integruotų jėgainių statymo tvarkai Lietuvoje, jų skaičius ims augti progresine tvarka, o supirkimo kainos mažės panašiai, kaip tai vyko ir Vokietijoje“ , - pažymėjo jis.
Utenos meras Alvydas Katinas pažymėjo, jog jau šią žiemą iš biokuro miestas gaus 80 proc. jam reikalingos šilumos energijos - čia baigiama statyti nauja biomasę naudojanti termofikacinė jėgainė, sumažinanti priklausomumą nuo didėjančių importuojamų gamtinių dujų kainų, o tuo pačiu sulėtinanti šilumos vartotojams tiekiamos šiluminės energijos tarifų augimo tempą.
„Toks operatyvus perėjimas prie biokuro (nuo vieno mažo biokuro katilo prie antro didesnio ir pagaliau termofikacinės jėgainės) įvyko, nes gyvenimas vertė. Dujų kainų kilimą juk galima prognozuoti bent pusmečiu į priekį“, - įsitikinęs jis.
Ir nors Lietuvos biomasės energetikos asociacijos prezidentas Remigijus Lapinskas pažymi, jog biokuro katilas už dujinį brangesnis net daugiau nei trigubai, šis skirtumas atsiperka jau per pirmuosius dvejus jo naudojimo metus.
„Toliau galima skaičiuoti sutaupytus pinigus, žvelgiant į lėtesnio mąstymo savivaldybes. O ir patys katilai: kuo daugiau jų pagaminama ir įdiegiama, tuo jie tampa pigesni“, - įrenginių gausumą su pigia energija tapatina jis.
Lietuvos biodujų asociacijos prezidentas Virginijus Štiormeris, norėdamas pritarti idėjai, jog didinant energiją iš atsinaujinančių šaltinių išgaunančių įrenginių skaičių, pigs ir pati energija, paminėjo seniausios šalyje Obelių spirito gamyklos pavyzdį. Jo teigimu, ji ilgai nerado sprendimo, ką daryti su atliekomis, kurios teršia aplinką ir patį Obelių ežerą.
„Ir štai šiemet iš šių atliekų įmonė pasistatė biodujų jėgainę ir iš jų pradėjo gaminti garą, reikalingą gamybos procesui, šilumą - patalpoms apšildyti, ir elektros energiją, parduodamą į elektros tinklus. Pašalinus teršalus iš nuotekų ir juos nukreipus į biodujų jėgainę, nuotekos tapo nepalyginamai švaresnės, o po energijos generavimo likę žlaugtai - nepamainoma trąša žemės ūkiui“, - pažymėjo jis.
V. Štiormeris įsitikinęs, jog tokių jėgainių Lietuvoje „galėtų būti šimtai“, tačiau Vokietija ir vėl mus aplenkė.
„Pirmosios eksperimentinės jėgainės išdygo prieš dešimtmetį. Beveik tuo pačiu metu ir Vokietijoje prasidėjo biodujų jėgainių statymo epocha. Skirtumas tik toks, kad Vokietija šiuo metu turi 8 tūkst. įvairaus dydžio biodujų jėgainių, kai tuo tarpu Lietuva pasistatė tik dešimtąją. Superkamos energijos kaina irgi kinta priklausomai nuo šios energetikos rūšies paplitimo“, - pažymėjo jis.
V. Štiormerio teigimu, tie, kurie pirmieji pasistato atsinaujinančios energetikos jėgaines, išlošia, nes kasmet nustatytas supirkimo tarifas mažėja, mažinant kompensacijas, be kurių, pripažįsta jis, jokia novatoriška technologija negalėtų vystytis.
