Kodėl dar nuo 2011 metų Lietuvoje kasmet kyla pieno kainos ir kodėl šalyje nyksta smulkieji ūkiai? Ar greitu laiku mes būsime priversti pamiršti natūralaus pieno skonį? Kaip visą šią situaciją vertina patys ūkininkai ir kokią jie mato žemės ūkio ateitį Lietuvoje?
Apie tai kalbėjomės su Mažeikių rajone gyvenančiu ūkininku Mindaugu Gudeliu, kuris gyvenimą Klaipėdoje iškeitė į kaimą ir ėmėsi ūkininkauti, tačiau dėl nestabilios pieno rinkos ir miglotos žemės ūkio ateities daugiau investicijų į savo ūkį neplanuoja.
– Viešojoje erdvėje rašoma, kad pieno kainas kelia prasti orai, nykstantys mažieji ūkiai ir karvių ligos. Ar taip ir yra? Gal čia – tik dalis tiesos?
– Mes, tai yra Lietuva, esame globalioje Europos Sąjungos rinkoje, nes ir pieno, ir grūdų kaina priklauso nuo biržos kainos. Tiesa tokia ir yra – sparčiai nyksta mažieji ūkiai, mažėja karvių skaičius, vadinasi, mažėja ir pieno.
Poreikis auga, o ūkininkai negali jo patenkinti. Ir ši bėda – ne tik pas mus, bet ir visoje Europoje. Ypač sudėtinga situacija Vokietijoje, nes ten serga labai daug karvių. Pas mus karvių ligos yra lėtinės, daug ūkininkų nuleidžia rankas ir naikina ūkius. Ir situacija yra tokia, kokią aprašo spauda.
– Lietuva – žemės ūkio kraštas. Anksčiau kaime gyvenantis lietuvis neįsivaizdavo savo gyvenimo be žalmargės. Tai kodėl dabar pas mus nyksta mažieji karvių ūkiai, nors sakoma, kad niekas taip gerai šalyje negyvena kaip ūkininkai?
– Viena iš priežasčių, kodėl Lietuvoje nyksta mažieji ūkiai – ūkininkai nesijungia į kooperatyvus, o nesijungia, nes nemato naudos.
Pavyzdžiui, jei aš norėčiau jungtis su ūkininkaujančiu kaimynu į kooperatyvą, privalėčiau įkurti bendrovę, samdyti buhalterį, turėti įmonės direktorių.
Bėda yra ta, kad ūkininkai nenori rizikuoti, nes pieno rinka yra be galo nestabili. Dabar pieno kaina didėja, bet dar prieš metus jo kaina už litrą buvo nukritusi iki 20 centų ir ūkininkai rengė protestus, pylė pieną į laukus, už dyką dalino žmonėms, nes parduoti neapsimokėjo.
Pavyzdžiui, vidutinė natūralaus pieno supirkimo kaina šių metų spalį Lietuvoje didėjo trečią mėnesį iš eilės ir siekė 512,92 euro už toną, o prieš metus buvo tik 290 eurų už toną.
Tai čia tik metų intervalas, bet aš investicijas skaičiuoju penkmečiui į priekį. Ar žinodamas tai aš galiu rizikuoti, imti dideles paskolas, įsipareigoti bankams, kai pieno pardavimo kainos svyruoja šimtais procentų per vienerius metus? Štai todėl ūkininkai parduoda karves lenkams ir ūkius uždaro.
– Ar tikrai Lietuvoje tie ūkiai taip sparčiai nyksta?
– Pateiksiu paskutinių ketverių metų skaičius: 2020 metais sausio mėnesį Lietuvoje buvo 242 tūkstančiai karvių, tas karves laikė 30 854 mažieji ūkiai.
Šiemet lapkritį Lietuvoje liko 203 tūkstančiai karvių. Per ketverius metus karvių sumažėjo iki 39 tūkstančių, o ūkių liko tik 16 723. Faktiškai ūkių sumažėjo perpus. Jie išnyko ir nyks toliau.
– Kodėl? Nestabili pieno rinka – pagrindinė priežastis?
– Taip. Visa ES ūkinė bazė yra orientuota į didelius ūkius, nes kuo didesnis ūkis, tuo pieno pagaminimo kaštai yra mažesni. Pavyzdžiui, mano ūkyje yra 30 karvių, jūsų – 200.
Abiem mūsų ūkiams reikia pagaminti tam tikrą pašarų kiekį, bet mūsų įrankiai yra tie patys – abiem ūkiams reikia specialios technikos, traktorių, o kur dar kuro sąnaudos... Kai aš, smulkusis ūkininkas, perku techniką, turint omenyje mano karvių kiekį, ji man neatsipirks.
Todėl išeitis tik viena – arba jungiesi į bendrą organizaciją, arba naikini ūkį. Pastarasis variantas lietuviams priimtinesnis, nes suplanuoti pieno supirkimo kainų keleriems metams į priekį neįmanoma. Mes, smulkieji, gyvename nuo bangos iki bangos.
– Kurti mažus ūkius skatino ES politika. Juk buvo ir yra skiriamas didžiulis finansavimas ir parama tokiems ūkiams kurti. Ūkininkai rašo projektus, teikia paraiškas, gauna lėšų moderniems ūkiams kurti, technikai įsigyti. Ar dabar dalis modernių tvartų ir fermų stovi tušti?
– Atsitiko toks dalykas – ES politika nebuvo suderinta su Lietuvos žemės ūkio politika. Lietuvoje nėra vientiso, stabilaus požiūrio į žemės ūkį. Stebint šalies situaciją žemės ūkyje, kas man gali šiandien atsakyti į klausimą – ko valstybė nori iš žemės ūkio? Mes, ūkininkai, nesuprantame.
ES į mano ūkį investavo apie 100 tūkstančių eurų. Už šią sumą buvo įsigytas traktorius, modernizuotas tvartas, bet kiek ilgai jame gyvens mano ūkio karvės, negaliu atsakyti. ES pinigų nedalina šiaip sau, ūkininkai privalo vykdyti reikalavimus. Kai kurie iš jų – pertekliniai.
Pavyzdžiui, žaliasis kursas, sudėtingi žemės tręšimo planai ir tvarka, karvių apmokestinimas už jų išleidžiamas į orą dujas. Tas pats kuro akcizas – dabar žemdirbiams brangina kurą, nes jis neekologiškas, bet mums nėra jokios kitos alternatyvos.
Ir vėl susidaro grandinė – jei man, ūkininkui, kuras brangsta po 10–15 centų už litrą, tai pirkėjui lygiai tiek pabrangs ir pienas, ir mėsa, ir duona, ir visa kita žemės ūkio produkcija.
– Pernai ūkininkai dėl valdančiųjų vykdomos žemės ūkio politikos degino savo laukuose didžiulius laužus, vyko protestuoti prie Seimo dėl perteklinių reikalavimų. Ar iš to buvo kokios naudos?
– Kaip matau šiandien – nebuvo. Pieno rinka stagnuoja iki šiol. Net jei kaina kils toliau, tai tikrai nepaskatins kurti ūkius, pirkti karves ir tikėtis ramiai, gerai, sočiai gyventi.
Karvių skaičius ir toliau nuosekliai mažės, o pieno kainos ir toliau šokinės. Valstybė buvo užsimojusi inicijuoti pieno įstatymą, bet visos iniciatyvos nugulė stalčiuose.
Šiandien perdirbėjui pieną parduodu be jokių sutarčių, kurios apibrėžtų mano gaunamų pinigų sumą. Pieną į supirkimo punktą priduodu pagal tą rinkos kainą, kokia buvo prieš savaitę ar dvi, ir gaunu užmokestį atgaline tvarka, nes nėra arbitro, kuris reguliuotų visą šį procesą įstatymu.
Prancūzijoje ši rinka yra reguliuojama, o pas mus visas žemės ūkis yra paliktas savieigai, mus prižiūri tik ES. Ką nurodo ir kokius reikalavimus nuleidžia iš viršaus – tą mes ir vykdome. Aklai. Kodėl taip yra – niekas neatsakys.
Arba politikai nemoka, nežino, nesigilina, arba tiesiog niekam nerūpi. Iki šiol yra toks standartinis suvokimas apie pieno ūkį – yra karvė, ją pamelži, pieną priduodi. Ir visas darbas.
O kad šalia to yra šimtai sudėtinių dalykų, darbų, reikalavimų – niekas nesigilina. Todėl stambieji ūkiai, kurie gimė arba transformavosi iš kolūkių, ir toliau plečiasi, o smulkieji nuleidžia rankas, pavargsta ir spjauna į visą šitą reikalą.
– Skamba labai pesimistiškai. Ar tokią liūdną matote ir Lietuvos smulkiųjų ūkių ateitį?
– Manau, kad artimiausių 10 metų perspektyvoje smulkiųjų ūkių Lietuvoje iš viso neliks. Mes grįžtame į „šviesios ateities“ laikus. Tai yra apsukę ratą pareiname į kolūkius, tik jie dabar kitaip vadinsis – žemės ūkio bendrovėmis. Liks tokios, kaip dabar yra „Linas Agro“, „Lytagra“ ir pan. Jie taps pagrindiniais maisto gamintojais ir pieno tiekėjais Lietuvoje.
– Kaip tai atsilieps kainoms?
– Mūsų politikai turi tokią auksinę frazę – „rinka pasakys“. Tai toks ir atsakymas – kam sukti galvą? Bus karas – rinka bus vienokia, nebus – bus kitokia. Kam įsitempti ir rūpintis šiandien, kad rytoj būtų geriau? Nes ką pasakys ES, kaip atrodysime prieš kitas Europos valstybes, kurios taip pat gyvena laisvos rinkos sąlygomis?
Šiemet ūkyje nedarau jokių investicijų, nes nematau prasmės. Balansuojame ties nuliu. Dar ne taip seniai, kai pieno kainos buvo kritusios, pats turėdavau primokėti po 10 centų už litrą, skolintis ir primokėti.
Tai įsivaizduokite, jei tokia situacija būtų biure – ateina mėnesio pabaigoje direktorius ir sako savo darbuotojui: „Gavai algą, bet dar turi susimokėti už ofisą, telefoną ir darbo priemones.“ Ar kas nors norėtų tokį verslą pradėti? Maždaug taip šiandien atrodo smulkiųjų ūkininkų kasdienybė.
