Nustebino prancūzus
„Nesuprantu klausimo. Gal dėl to, kad ne itin gerai moku angliškai?“ – prancūzas niekaip negalėjo suprasti, ko klausia pas jį vėlyvą rudenį atvykę limuzinų veislės galvijų augintojai iš Lietuvos.
O jie apžiūrėdami prancūzo auginamų limuzinų bandą pasidomėjo, ar Prancūzijoje leidžiama tiesiog atvirame lauke imti ir sukrauti galvijų mėšlo krūvas.
Mėšlas – organinės trąšos, kurias rudenį ūkininkas rengėsi iškratyti laukuose. Tai kodėl jis ten kurį laiką negali pagulėti?
„Prancūzo klausėme, ką valdžia sako, ką – kaimo bendruomenė dėl tų sukrautų mėšlo krūvų. Bet ūkininkas tik žiūrėjo išpūtęs akis, nesuprasdamas, kur čia problema. Juk galvijai ir lauke ganydamiesi mėšlą „pamėto“.
Suprantama, kad tam tikrų aplinkosaugos reikalavimų būtina laikytis, pavyzdžiui, atstumo nuo vandens telkinių, bet mūsų šalyje pasitaiko netvarkingų ūkininkų, o dėl jų visi kenčia“, – pratarė Kretingos rajone, Genčų Medsėdžių kaime netoli Šukės, esančio „MR. Ūkio“ šeimininkė Monika Pareigienė.
„MR. Ūkį“ Monika su vyru Raimondu paprastai vadina „Misteriu ūkiu“.
Iš tiesų abiejų šeimininkų vardų pirmosios raidės pavadinimui suteikė gerą sąskambį, nors būtų galima įžvelgti ir dar vieną pavadinimo prasmę, nes tai – mišrus ūkis.
Toks jis tapo, kai grūdines kultūras auginantis R.Pareigis sumanė, kad tie durpingos žemės plotai, kuriuose klimpsta ir traktoriai, ir kombainai, labiausiai tiktų gyvulių ganykloms.
Tad šiuo metu jose ganosi apie 100 limuzinų veislės galvijų.
Nenutolo nuo kaimo
Monika – pramonės inžinierė, Raimondas – finansininkas. Tačiau abu Pareigiai, baigę studijas universitetuose, pagal savo specialybes niekada nedirbo.
Nepaisant to, kad prie samdomo darbo nė vienas jų neprisilietė, per studijas įgytos žinios niekur nedingo.
„Mano šaknys yra Žemaitijoje, esu kilusi iš nediduko kaimo netoli Švėkšnos.
Aš studijavau Vilniuje, bet ilgesniam laikui nuo ūkio nenutolau“, – kalbėjo Monika.
Prieš 15 metų baigusi gimnaziją ji pasirinko pramonės inžinerijos studijas tuomečiame Vilniaus Gedimino technikos universitete gerai nė nesuvokdama, kokia tai specialybė.
Tačiau jai patiko tikslieji mokslai – ir fizika, ir matematika, tad studijos darbščios merginos neišgąsdino.
„Nesvarbu, kokias studijas įveikia jauni žmonės universitetuose ar kolegijose, bet kokiu atveju jos ugdo asmenybę“, – tuo Monika niekada neabejojo.
Tą mokslo ir žinių nešulį ji atsinešė į kaimą maždaug prieš dešimtį metų ištekėdama už tuo metu jau ūkininkavusio – javus auginusio – R.Pareigio.
„Ūkis – ypač rizikingas verslas, jo suvaldyti neturint finansinių įgūdžių neįmanoma. Tai daugybė dedamųjų, ir kiekviena – labai svarbi. Pavyzdžiui, netinkamu oru ar ne laiku pasėti javai – tai būsimi nuostoliai.
Mes nuolat stebime grūdų prekybos biržas ir pasirašome išankstines sutartis su supirkimo įmonėmis. Gerai ir tai, kad ūkis tapo mišrus, nes taip išskaidoma rizika – jeigu javai neuždera, praradimus kompensuoja pajamos iš gyvulininkystės“, – kalbėjo M.Pareigienė.
Iš pajamų, kurios gaunamos dirbant 300 hektarų žemės, didžiąją dalį sudaro pinigai iš augalininkystės.
Ne bet kokie galvijai
Maždaug prieš dešimtmetį, kai Monika susipažino su Raimondu, iš Rūdaičių kilęs vaikinas turėjo augalininkystės ūkį. Mergina turėjo kitokios patirties: jos tėvai augino mėsinius galvijus – limuzinų veislės bei mišrūnus.
Ji tikrai neplojo iš džiaugsmo rankomis jau po vestuvių išgirdusi apie Raimondo sumanymą įsigyti galvijų.
„Visada pritariu savo vyrui, bet kartu esu realistė.
Žinojau, kad auginant galvijus visiškai nebelieka laisvo laiko. Tačiau mano vyras – darboholikas, jam tai ne argumentas. Juo labiau kad ūkio valdose buvo nederlingų žemių, kurios labiausiai tiko būtent pievoms ir ganykloms“, – pasakojo moteris.
Taip kelios pirmosios telyčios iš jos tėvų ūkio buvo atvežtos į Genčų Medsėdžių kaimą.
Pasak M.Pareigienės, kadangi tie keli gyvuliai jau graibstė pievų žolę, teko apsispręsti, kokią pasirinkti ūkio kryptį.
„Tai padaryti mums padėjo Ekologiškų mėsinių galvijų augintojų asociacijos vadovas Arūnas Rutkauskas. Jis pats augina limuzinus. Be to, dar prieš pažintį su šiuo ūkininku buvome Biržų krašte nusipirkę bulių reproduktorių.
Tuo metu valstybė skyrė paramos gyvuliams įsigyti, Prancūzijoje nusipirkome 11 limuzinų grynaveislių telyčių.
Kadangi perkant gyvulius tolesniam veisimui ypač svarbios yra genetinės jų savybės, A.Rutkauskas mums padėjo jas atsirinkti“, – taip „MR. Ūkio“ istoriją suguldė jo šeimininkė.
Didelė mėsos paklausa
Limuzinų mėsa turi didelę paklausą, todėl iš „MR. Ūkio“ ji greitai išgraibstoma.
„Nekyla jokių bėdų dėl pardavimo, – patikino M.Pareigienė. – Dalį užaugintų galvijų paliekame tolesniam veisimui, dalį parduodame supirkėjams, pavyzdžiui, įmonei „Utenos mėsa“, kitiems klientams. Supirkėjai tarpusavyje konkuruoja, pasiūlo gerą kainą, nes žino, kaip ir kokius gyvulius užauginame. O žmonės, kurie jautieną perka sau, kai kurių mėsos dalių ilgokai laukia eilėse.“
Pavyzdžiui, didkepsniams skirta mėsa elektroninėje parduotuvėje išgraibstoma likus savaitei iki gyvulio skerdimo, o antrekotui užsakymai surikiuoti net metams į priekį.
Kainos priklauso nuo to, kokios gyvulio mėsos dalys yra perkamos. Pavyzdžiui, jautienos mentės kilogramas atsieina 13 eurų, kepenų – 6, o jautienos guliašui – 12 eurų.
„Užsakovai būna pavieniai žmonės. Vežame jiems mėsą patys arba tai padaro mūsų verslo partnerė „DPD Fresh“, nes ji gali užtikrinti temperatūros režimą.
Kol kas bendrą kalbą esame radę tik su vienu restoranu – Klaipėdos „Frau Kirsche bistro“, nes mums tinka jo požiūris į maistą.
Šiaip su restoranais nedirbame: mes jautienos turime kas tris savaites, o jiems juk reikia kasdien.
Be to, jie dažniausiai pageidauja antrekoto, nugarinės, išpjovos, o tai – tik maža dalis gyvulio skerdienos. Mes norime, kad kuo daugiau žmonių turėtų galimybę jų paragauti.
Jei visa didkepsniams skirta mėsa būtų parduota restoranams, kiti žmonės jos niekada pas mus negalėtų įsigyti“, – paaiškino pašnekovė.
Trys svarbios dedamosios
„MR. Ūkyje“ galvijai nėra skerdžiami.
Ūkininkai perka skerdimo paslaugą Kretingalėje, o išpjaustymo ir pakavimo – Plungėje.
Pasak ūkininkų, kad būtų gera jautiena, reikia gerai užauginti gyvulius, mėsą gerai išpjaustyti, po to gerai iškepti. Visos trys sąlygos vienodai svarbios.
Geras auginimas – tai ir pašarų kokybė, ir gyvulių gerovė. Sezono metu galvijai ūkyje ganomi pievose, žiemą šeriami pačių užaugintais, pasigamintais pašarais – šienu, šienainiu, silosu, iš ūkio grūdų sumaltais miltais.
Pašarų kokybę įvertina į ūkį atvažiuojanti mobilioji Žemės ūkio konsultavimo tarnybos laboratorija.
„Tyrimų duomenys parodo netgi tai, ar laiku buvo nupjauta žolė. Net dienų tikslumu gali pasakyti, kiek laiko pavėluota, nes per daug subrendusioje žolėje yra mažiau maisto medžiagų.
Pagal pašarų tyrimų duomenis yra sudaromas gyvulių šėrimo racionas, pavyzdžiui, užtrūkusioms karvėms reikia mažiau maistingo pašaro, antraip veršeliai užaugs per dideli ir joms bus sunku veršiuotis.
Tiriamas net kiekvieno galvijo kraujas ir nustatoma, kokių mineralinių medžiagų ar vitaminų jam trūksta“, – paaiškino Monika.
Ne šiaip sau šiuo metu „Premium“ klasei prilygstanti ūkio galvijų mėsa žymima „Rakto skylutės“ prekės simboliu. Jis reiškia sveikatai palankų maisto produktą, kurio kelias nuo lauko iki stalo yra labai sudėtingas.
Galvijai Lietuvoje: skaičiai ir faktai
Remiantis Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis ir kita augintinių statistika, ūkinių gyvūnų registre daugiausia yra galvijų.
2024 m. spalio 1 d. jų Lietuvoje buvo registruota 624 836. Iš jų 274 401 karvė, 232 851 telyčaitė ir 117 584 buliukai. Daugiausia galvijų registruota Šilalės rajone – 43 449.
Vietovės, kuriose galvijų daugiausia: Daičiūnų kaimas (Pasvalio r.) – 5033, Okainių k. (Kėdainių r.) – 4141, Bernatonių k. (Kauno r.) – 3939, Lygumų miestelis (Pakruojo r.) – 3231, Meškalaukio k. (Pasvalio r.) – 3149.
Spalio 1 d. duomenimis, mūsų šalyje buvo 25 441 galvijų ūkis. Per metus jų skaičius sumažėjo beveik 3 tūkst. Daugiausia buvo 1–2 galvijų ūkių: 7721 ūkis, kuriuose laikomi 11 064 galvijai.
Per metus tokių ūkių sumažėjo 783, o juose laikomų galvijų – 1654. Nuo 2023 m. spalio 1 d. beveik visų galvijų ūkių skaičius mažėjo. Tik ūkių, turinčių 101–150 galvijų, skaičius išaugo 6.
Pagal veisles Lietuvoje daugiausia yra juodmargių galvijų – 314 344, mišrūnų – 133 657, žalųjų veislės – 75 703, mėsinių veislių – 70 226, kitų veislių – 21 465, vietinių veislių – 6075.
